Ekonomikos vadovas pagal Prof.Kalafiorą / 2016m. Delfi

Turiu pabrėžti, jog šis nuostabus mokslinis darbas nebuvo sukurtas vieno genialaus asmens (Prof.Kalafioro), prie jo atsiradimo prisidėjo masė bendraminčių, kuriems uoliai asistavo renkant informaciją ir pateikiant išvadas doc.Dr.Trešnė, kurios šaknys (žmonės šneka) kilusios net iš  egzotiškosios Lenkijos. Darbo esmė atskleidžia korumpuotos Lietuvos ekonominės ir ekonomikos priežiūros sistemos spragas, kuomet dorus ir pareigingus šalies piliečius griežtu karteliniu kumščiu prispaudžia didieji prekybos centrai, versdami atiduoti paskutines kelnes už vienus populiariausių ir reikalingiausių kasdieniniam gyvenimui produktų – kalafiorus ir trešnes. Darbo išvados, grįstos ilgametėmis tų pačių piliečių gyvenimiškomis patirtimis, atskleidžia siaubingą tiesą – Maxima, Norfa, Rimi ir kiti buržuaziniai broliai – prekybos centrai, suvieniję jėgas atvirai šaiposi iš Lietuvos piliečių keldami parduodamos produkcijos kainas iki nepasiekiamų aukštumų. Verta paminėti, jog tai yra tik ledkalnio viršūnė, pasikapstę giliau atrastume konspiracinių pėdsakų  vedančių link Gėjų/Lesbiečių laisvo tarpusavio santykių (o taip pat ir santykiavimo) reglamentavimo, bei Kubiliaus šešėlinės ir akivaizdžiai Lietuvai nuostolingos veiklos 2008-2012m.

Kalbant rimčiau, man smagu, jog Lietuvoje žmonės atranda vis naujų būdų praskaidrinti savo (o kartu ir mano) gyvenimą. Praėjus skandalui su pedofilų klanu aš nuoširdžiai tikėjau, jog nieko tokio panašaus, rezonansinio pakartoti jau nebepavyks. Ir štai – kalafioras. Ši daržovė buvo tas paskutinis lašas, kuris privertė imtis mūsų visuomenę drastiškų veiksmų siekiant pažaboti įsišaknijusius ir įgrisusius iki gyvo kaulo (savo kainomis b*) didžiuosius prekybos centrus. Konkrečiai – 3-jų dienų nepirkimo akcija. Gink Diev, nebandau aiškinti, jog tai nesąmonė ir/ar nieko vertas renginukas, tiems kurie neturi ką daugiau veikti gyvenime. Mano nuomone, pati idėja susiburti, sakykim, kilniam tikslui ir parodyti, jog žmonės netylės talžomi per kuprą botagais yra puikus modernėjančios visuomenės pavyzdys. Bet… Mano asmenine nuomone kiekvienas žmogaus veiksmas turi būti kuo nors racionaliu pasvertas, kartu nepamirštant ir bent preliminariai paskaičiuoto rezultato. Šiuo atveju viskas buvo paremta emocijomis, o racionalumas liko kažkur patvory (greičiausiai netoli Garliavos, nes iki ten irgi nenukeliavo). Tris dienas nieko nepirkim ir laimėsim karą prieš kylančias kainas. Nu gal, bet iš kur tokios išvados? Kai nėra įtikinamų argumentų, gauname tokį rezultatą, koks ir buvo: tie, kurie nepatikėjo taip ir pirko, o tie kurie patikėjo, tai daugeliu atveju arba pirko prieš tai, arba pirko po to, daugiau mažiau urmu. Visa tai labai puikiai parodo mūsų priimamų sprendimų ir veiksmų dėsningumą: negalvojam, parėkiam (svarbu sėdint prieš kompiuterio ekraną ir geriausia anonimiškai), o tada arba vėl grįžtam prie kasdienio gyvenimo, arba netyčia išdrįsę susiburiam į bandą ir įsivaizduojam, jog pakeitėm pasaulį.

Vietoj to siūlyčiau šiek tiek alternatyvų veiksmų planą:

1. Identifikuojam kas blogai
2. Išsiaiškinam kodėl blogai (ta prasme, ne pagal dėdę Vladą, kuris 1980… baigė institutą ir dirbo vyr.ekonomistu vietiniam kolūkyje, bet iš daugiau mažiau patikimų šaltinių, kurie savo išvadas gali pagrįsti juodu ant balto. Jeigu tokių nepažįstat, reiškia reiktų išlįsti į lauką ir pabendrauti su kitokios aplinkos žmonėmis).
3. Išsiaiškinam ką būtų įmanoma pakeisti dabartinėmis sąlygomis (tokiu pat principu kaip ir prie punkto 2).
4. Pasveriam alternatyvas
5. Išsirenkam mums priimtiniausią variantą (t.y. jeigu reiks daužyti Seimo langus ir už tai potencialiai gauti bananu per šoną, tai galbūt geriau būtų paskaityti knygą apie mezgimą ir vėliau parduoti savo produkciją draugams/giminėms).
6. Imamės veiksmų (arba renkam akmenis langams, arba perkam knygą)

Didžiausia problema, kurią aš matau, jog žmonės yra linkę praleisti 2-3 punktus arba tiesiog paaiškinkinti juos pirmu pasitaikiusiu emocinės Zosės pagrindimu (visi jie vagys). Negana to, nelabai varginamasi pasirūpinti 4 ir 5 punktais, greičiausiai todėl, jog na tai kaip ir darbas gaunasi, o grįžus po sunkios darbo dienos namo, nelabai norisi dar kažką dirbti. Iki 6 punkto realiai irgi nedaug žmonių prieina, o jei prieina tai kokia nors iškreipta forma, kuri paprastai pasireiškia komentaru facebooke arba delfyje.

Aš irgi nelabai skiriuosi, tiek kad dar papildomai vadovaujuosi punktu 5.1: neeikvok jėgų beprasmiams dalykams, kurie nuo tavęs nepriklauso. Dėl to nedalyvavau jokioje nepirkimo akcijoje, nerašiau komentarų delfyje, net neploviau indų tą pačia dieną. Vietoj to, atradau laiko kelis vakarus išlėkt pabėgiot. Rezultate – greičiausiai jaučiausi daug geriau už tuos, kurie  uoliai nieko nepirko akcijinėmis dienos, mat skirtingai nuo jų, bent jau pajaučiau, jog kažkas pasikeitė.

Siūlau pabandyti ir kitiems.

 

Lietuviškų zombių apokalipsė ir kaip joje išgyventi

Greitai sueis trys metai kaip palikau šiltą studento suolą universitete ir žengiau žingsnį link rutininio eilinio darbo žmogaus gyvenimo. Prisipažinsiu, jog keisti savo gyvenimo būdą buvo šiek tiek baisu, tačiau viskas ok – nauja ir nežinoma juk ir turėtų gąsdinti, kitaip išpultum iš normalaus piliečio kategorijos. Per mano “karjeros” metus teko susipažinti su visokiausio plauko asmenimis,  kai kurie jų netgi padėjo paaugti bei pakeisti mąstymą. Visgi, konkrečiai šiuo metu, labiausiai sudomino už mane jaunesni kolegos, kurie prisijungė prie kolektyvo metais ar pora vėliau negu aš. Tai žmonės, kurie tik pradėjo keliauti savo keliu, žengė tą pirmą žingsnį, kurį aš žengiau prieš kelis metus. Neretai pažiūriu į juos ir pagalvoju – “ar aš irgi toks buvau”? Greičiausiai, kad taip. Ir nepaisant to, jog juose galima įžvelgti daug gerų savybių, bet kaip ir visada – labiausiai matosi neigiamos.

Ką turiu omenyje konkrečiai? Patirties stoka, baimė suklysti, vengimas priimti sprendimą ir prisiimti atsakomybę, “laužimasis” išeiti virš savo ribų ir t.t. Sakyčiau, jog Lietuvoje tai yra visiškai įprastos savybės žaliam naujokui. Bet kiek realiai žmogus gali sau leisti būti “žalias”? Metai, du, penki ar daugiau? Mano manymu visi atsakymai teisingi ir be problemų pritaikomi atitinkamose situacijose. Atrodo šiek tiek liūdna ir būtų galima tiesiog suversti kaltė jiems patiems, kaltinant juos nemokėjimu elgtis kitaip. Va, nenuskambėjo absurdiškai pastarasis sakinys – “kaltinti nemokėjimu elgtis kitaip”? Man nuskambėjo.

Žmogus nemoka elgtis kitaip, kai nėra kas jį išmoko. Elementaru (Vatsonai). Apie aukštojo mokslo problemą jau šnekėjau ir tiesą sakant baiginėdamas magistro studijas galėčiau dar papildomai pridėti, jau su šiek tiek gilesnėmis, magistranto įžvalgomis, bet apie tai kitą kartą. Dabar norėčiau atkreipti dėmesį būtent į tą aplinka, kur žmogus išlindęs iš šilto universiteto kiauto pradeda formuotis kaip specialistas, profesionalas ir tiesiog asmenybė. Taigi, kai pradėjau eiti į darbą (eiti, o ne dirbti sakau ne be reikalo), susidūriau su kliūtimi, kuri pažvelgus dabar, mano yra laikoma kaip neįkainojama gyvenimo patirtis. Konkrečiai – sunkus šefas. Nenoriu labai plėstis ir bėdavotis kas ir kaip būtent vyko, bet esmė tame, jog patekau į aplinka, kurios niekada nepažinojau, nemokėjau jos taisyklių ir svarbiausia – niekas nesiteikė paaiškinti kaip joje išgyventi. Pažiūriu į savo jaunesnius kolegas ir matau panašią situaciją. Problema labiau nei aiški – lyderio poziciją yra užėmę žmonės, kurie neturėtų būti prileisti prie šitų pareigų nei per 100 kilometrų.

Lyderis yra labai plati ir daug diskusijų kelianti sąvoka, bet paėmus bendrais bruožais, tai yra žmogus, kuris sugeba parodyti kelią jį sekantiems. Dažnai lyderis yra painiojamas su vadovu, nepastebinti vieno paprasto dalyko: vadovas yra tik lyderio sudedamoji dalis, bet toli gražu ne tas pats. Štai pavyzdžiui aš esu šio blogo vadovas, pats sprendžiu ką rašysiu, ką taisysiu, ką ištrinsiu ir t.t., bet ar aš užvesiu kitus žmones čia rašyti ar skaityti… Gal taip, gal ne. Ir visgi, netgi jei man tai pavyktų, iki lyderio dar gana toli.

Nesinori pripažinti, bet Lietuvoje dar vis gyvuoja savų protekcionizmas, kuris panašia forma yra perimtas tiek versle, tiek netgi tarpasmeniniuose santykiuose. Tos pasekmė yra jau išsakyta problema – egzistuoja fiktyvūs lyderiai, kurie ne tik, kad nesugeba priversti žmonių jais sekti, bet netgi parodyti kelio. Tai yra žmonės, kurie sėdi užstrigę 30 metų atgal ir įsivaizduoja, kad viskas be problemų veikia. Jaunas žmogus turi strigti kartu su jais, nes jam kitokio pasirinkimo niekas neduoda, o išmokyti kurti pačiam, taipogi nesiteikia (ką gi tu gali išmokyti, jeigu pats nemoki). Visgi, po truputį mes stengiamės žengti iš savo ribų. Mokomės iš užsienio, stebime nepabijojusius rizikuoti, apskritai jaučiamės vis tvirčiau ir tvirčiau, svarbiausia – nelaukiame, kol kas nors teiksis į mus atkreipti dėmesį, bet spjauname ir darome tai, kas mums atrodo teisinga. Gaila tik vieno: Lietuvai tai nieko gero nežada.

Per tris darbo žmogaus metus supratau vieną svarbią tiesą – jeigu kažko nori, tai turi eiti ir pasiimti pats. Laikai, kai užteko tiesiog gerai dirbti (nu ar tai vieną kitą partinį pažinoti) ir gavus “paskyrimą” džiaugtis vidutiniu gyvenimu, seniai praėjo, todėl net už vidutinį gyvenimą būtina galąstis nagus ir aštrinti dantis. Kadangi mes vis dar gyvename visuomenėje, kur vadovauja sovietinis požiūris, neretai teks susidurti su atvejais, kuomet jausiesi neįvertintas, neužtikrintas, neteisus ar pasimetęs. Blogiausia ką jaunas žmogus gali padaryti tokioje situacijoje – priimti tai kaip gryną tiesą ir susitaikyti su padėtimi.Tai fenomenas panašus į tą, kuris atvaizduojamas “The Walking Dead” pasaulyje. Supuvę zombiai “valdo” ir terorizuoja ” ne savus”, žmonės turi taikytis prie jų, nes kitaip gresia pražūtis. Jeigu netyčia nutiks taip, kad zombis tau įkas – žiūrėk, po kurio laiko ir pats tokiu tapsi. Lygiai taip pat ir mūsų visuomenėje: jeigu sutiksi su tomis taisyklėmis, kurias primeta fiktyvūs lyderiai – zombiai, pradžioj tapsi jų prostitute, o paskui ir pats tokiu pat, kadangi tiesiog neturėdamas kitokios, perimsi būtent šią mokyklą.

Pabaigai noriu duoti vakcinos dozę ir palinkėti nebijoti jaustis vertingu, nevaržyti savęs mintimis “aš dar nesu pakankamai kompetentingas” arba “o kaip tai dabar atrodys” ir labiausiai, tai rizikuoti: daug ir dažnai (aišku racionaliai įvertinus galimybes 🙂 ).

P.S. vienas draugas, man vis sakydavo kai pradėdavom kalbėti apie darbą – “Niekas nemėgsta keliančių bangų”. Tikrai taip, bet tik geros ir tvirtos bangos geba nušluoti įsisenėjusius purvo kalnus.

Kam naudingi teroristai?

Senokai nerašiau, bet štai ir vėl kilo įkvėpimas. Šiuo metu tiek daug visko įdomaus vyksta, kad būtų tiesiog nuodėmė bent jau neapžvelgti. O gi kas šiuo metu laikomas pačiu įdomiausiu įvykiu? Teisingai – teroristinės atakos Paryžiuje. Taigi, apie tai.

Nors mes visi puikiai žinome, mat nuolatos girdime, jog terorizmas yra vienas didžiausių blogių šiame pasaulyje, aš noriu pasukti šiek tiek kitokia kryptimi ir paaiškinti kodėl tai nebūtinai blogai. Nuolatos kartoju, jog nėra tik vienos pusės. Kad ir kaip viskas blogai atrodytų, visada galima įžveglti ir šviesiąją tam tikro reiškino ar įvykio dalį. “Bet tai gi terorizmas, mirtys, panika” – sakysite. Nu ir kas? Jeigu tai jums atrodo kaip pasaulio pabaiga, reiškia pernelyg ilgai praktikavote ramų ir naivų gyvenimo būdą. Siūlau priimti faktus kaip faktus, o juos suvirškinus pasvarstyti, kam gi terorizmas, o konkrečiai įvykiai Paryžiuje gali būti naudingi. Pradedam:

Mother Russia:
Ukraina? Kas ta Ukraina? Teisingai, niekas neberašo, niekas neberėkia ir net nebevartoja tokių žodžių kaip Krymas, Doneckas, Luhanskas arba galų gale Ukraina. Dabar, tarsi nauja “Ice bucket Challenge” mada, kalba sukasi apie ISIS ir Paryžių. Na ir ko gi daugiau mūsų mylimiausiai kaimynei gali reikėti politinėje arenoje? Visi tarsi pamiršo, jog dar neseniai Rusija pati buvo įvardinta kaip teroristinė valstybė (nors ir Lietuvos). Ir štai, problema išlikusi, tačiau visiems vienodai šviečia, mat masės gavo naujo kuro, kurį gali pilstyti deginant neapykantos liepsnas. O tos liepsnos yra nukreiptos arabų link (jo, net ne tiek svarbu ar tai ISIS ar ne, svarbu “babajus” ir išpažįsta Islamą). Porą nevisiškai taiklių oro atakų ISIS pusėn (tiesą sakant visiškai netaiklių) ir va, tu vėl draugelis politinėje užsienio arenoje, nes kovoji prieš vieną priešą. Tarsi po išpažinties – nuodėmės atleistos ir dabar turi sukalbėti porą “Sveika Marija” karinių veiksmų forma. Regis Rusija sėkmingai ta linkme ir keliauja.
Negana to, emigrantų/pabėgelių krizė dar kartą patvirtino mums kvaileliams europiečiams, jog Europos Sąjunga yra visiška nesąmonė. Rusija juk ne vieną kartą mums kartojo kokie mes nevykėliai, kad čia susijungėm ir dar bandom kažkokiom sankcijom grasinti. Va, už savo bazarą atsakė kaip vyras (moteris?). Well played, Russia, nors gal ir ne visai savo pastangomis…

Uncle Sam (Amerika):
Na, JAV jau nuo 2001 rugsėjo 11 kartojo, kad reikia kovoti su teroristai. Va dar vienas įrodymas. Sirijoje nuo 2012m. pavyko daugiau mažiau įsitvirtinti, tagi ISIS ir Paryžiaus įvykiai dar labiau praplėtė galimybes suteikti savo karinę pagalbą vardan taikos ir demokratijos. Kaip tyčia, į konflikto zona liečia ir Iraną, kurio amerikiečiai nemėgsta dėl daugelio priežasčių, bet pagrindinė jų – urano sodrinimas. Nors ir kiek buvo kalbėta, bet Iranui kaip buvo dzin, taip ir liko, kad JAV moja pirštu ir grąso nesodrinti ten nieko. Va dabar tai bus kita kalba, kadangi ISIS dėka jau galima pradėti gabenti plataus mąsto karinę techniką, kuri galbūt netyčia priartės ir prie strateginių Irano branduolinės energijos objektų. Nafta taip pat žaidžia. Nuo senų senovės užkariautojai ateina ir pasiima ką tik paneša, kodėl gi pasibaigus viskam, nesišplukdyti kelių milijonų barelių su savimi? Jei pavyks už suteiktą pagalbą išsiderėti palankias prekybos sąlygas – dar geriau. Kas geriausia, kad šį kartą demokratinė pasaulio dalis pasisako bene vieningai už karines intervencijas, todėl kažkokią kritiką dėl tarkim ne visai etiškų veiksmų, bus galima praleisti pro akis, pasiguodžiant senu posakiu – mažas blogis nugalėti didesniam. Šalia to, užtikrinti taikai ir saugumui būtų labai patogu įsteigti kokį specialų organizacinį vienetą vidury arabų šalių, kuris prireikus rinktų reikšmingą informaciją, o gal net tiesiogiai užkirstų kelią “blogiems darbams”. Ai beje, jeigu dar pavyktų įkišti kokią amerikietišką karinę bazę, tai būtų iš vis super. Kitaip tariant, JAV turi ambicijų, kurios kuo toliau, tuo labiau atrodo vis realesnės.

Europa:
Na, nevisai paėjo vokiečiams žingsnis su pabėgeliais. Merkel pamojo “eikšekit pas mumis vargšai sirai” ir visi sirai, iraniečiai, irakiečiai, turkai, egiptiečiai, ISIS’iečiai… atėjo pasiprašyti paglobojami. Būkim biedni, bet teisingi – niekam tie pabėgeliai nepatinka. Visgi dabartiniai įvykiai davė pretekstą kranelį prisukti. Vokiečiai jau nebepiešia vakarais plakatų su šiltais linkėjimais, todėl nebereikia galvoti kur po mėnesio teks priimti dar kelis šimtus tūkstančių svečių, kas reiškia, jog po truputį galima pradėti lipti iš košės, kurios prisivirėm. Bėda ta, kad neaišku kiek laiko ir kiek sunkiai teks viską srėbti. Dar viena gera naujiena – Europa vėl vienijasi. Panašiai kaip ir Rusijos atveju – egzistuoja bendras priešas. Niekšai teroristai nuskriaudė taikius ir šiltai priimančius europiečius. Atsakas turi būti ir jis bus skaudus. Vėl galime bent jau trumpam užmiršti krentantį euro kursą, finansines krizes pietuose, socialines ir politines Europos sąjungos sankirtas ir susitelkti ties iš ties svarbiu reikalu – kariniais veiksmaisprieš, save įvardijančia valstybe, ISIS, kuri yra ten kažkur… toli… nu ne Europoj.

Prancūzija:
Bam! Taip, ji irgi turi naudos. Lygiai taip pat kaip pas mus čigonai, Prancūzijoje, tik daug platesniu mąstu, egzistuoja bendruomeniniai getai. Kas ten tokie gyvena turbūt nereikia daug plėstis. Kodėl jie Prancūzams nelabai patinka – irgi. Ir visgi, nors visi žino problemas, bet niekas nieko negali padaryti. Demokratinė valstybė negali tiesiog paimti už pakarpos ir išspirti jai nepatinkančių piliečių (arba save tik vadinančių piliečiais). Žmogaus teisės šen, žmogaus teisės ten, privatumas ir panašiai. Taip ir gyveno prancūzai, jau kaip ir susitaikę su savo likimu. Ir tada Paryžius pradėjo sproginėti. Greičiausiai labiau pasiturintys piliečiai nusprendė, jog laikas tam padaryti galą. REIDAS! Ah… Kiek ginklų buvo rasta, kiek įtartinų ir negražių žmonių suimta. Vaizdas toks, jog kažkas paėmė šluotą ir pradėjo visą kas negerą versti lauk. Na, rezultatai kolkas neblogi, o jeigu žmogaus teisių gynėjai dar truputį palauks, bus gal net galima pradėt gyvent.

Vytautas:
Šiam veikėjui svarbiausia, jog minėtų įvykių dėka jis pagaliau pakėlė savo užpakalį (netiesiogine prasme) ir pradėjo kažką reikšmingo daryti (bent jau sau pačiam). Šiuo atveju – parašė įrašą į savo blogą, kuris galbūt bus tas žingsnis nuo kurio prasidės kažkas daugiau. Arba ne, bet kad ir kaip ten bebūtų, aš neabejoju, jog jis labai džiaugtųsi sužinojęs, kad šis rašinys sugebėjo išlaikyti jūsų dėmesi bent tiek, kad paskaitytumėte iki čia.

Dėkui už dėmesį.

Once Upon a Time

Vasara yra tas metas, kuomet labiausiai norisi išlįsti laukan ir kažką nuveikti (arba nenuveikti) po atvira saule ir dangumi. Jaunas, vos ne vos dvidešimt perkopęs vaikinukas, po nusibodusio eilinio sėdėjimo namuose, šoko ant dviračio ir pasileido plačiu dviračių taku link besileidžiančios saulės. Bevažinėjant sugalvojo, kad jau vistiek lauke, tai užbėgs į parduotuvę cigarečių pasiimt (visgi jaunas vos ne vos dvidešimt perkopęs). Netoli stovėjo didelis prekybos centras, todėl dviratis buvo energingai pasuktas link jo.
Prekybvietė, kaip įprasta jai, apsupta krūvos žmonių su nešuliais, virė miestietišku gyvenimu. Kiekvienas buvo užsiėmęs savo reikalais, kaip beje ir pats dviratininkas. Prasibrovęs pro šurmuliuojančią minią, jaunuolis prirakino savo transporto priemonę prie stulpo ir patraukė rūkalų prekystalio link, tačiau beeinant kažin kas prisiartino iš šono:
– Atsiprašau.
Jaunuolis atsisuko ir pažvelgė į kalbintoją. Eh… Dar vienas benamis.
– Gal turėtumėte kelis centus? (girdėtas prašymas ne vieną kartą)
– Ne, dėja neturiu. – atsakė ir patraukė link parduotuvės.
Tarp kitko iš tiesų neturėjo, piniginėj buvo apie 50Lt vertės kupiūrą ir kokie du balti centai. Nueidamas dar spėjo užmesti akį į kalbintoją ir pastebėti, jog šis nusivylęs patraukė atgal į kampą, iš kurio išėjo pašnekint jaunuolio.
Taip ir būtų viskas pasibaigę, jeigu ne keista ir neįprasta mintis, šovusi vaikinuko galvoje. Gal iš neturėjimo ką veikti, gal tiesiog iš netikėto gerumo antplūdžio – nusipirkti cigarečių ir šiek tiek smulkių visgi duoti. O kodėl gi ne, gal aš kada būsiu jo vietoje – pagalvojo.
Išėjus iš parduotuvės, vyriškis jau vaikščiojo kitoje įėjimo pusėje ir bandė tos pačios paslaugos paprašyti poros ištaigingų ponių su ūgtelėjusiu berniuku (greičiausiai pradinuku). Dėja, vėl nesėkmingai, mat šios tik pakreipė galvą į šoną ir davė suprasti, kad net nebandys bendrauti su ne savo sluoksnio neaiškiais tipais. Benamis palydėjo jas su liūdna šypsena ir papėdino šalin (regis jau pripratęs prie tokio bendravimo būdo).
– Ei, ar rūkote? – užklausė jaunasis dviratininkas
– Kartais parūkau – nedrąsiai atsakė ir išsitraukė pasiūlytą rūkalą.
– Man tiesiog įdomu, kas nutiko, kad čia atsidūrėte?
Vyrukas šiek tiek šyptelėjo (vėlgi liūdnai) ir tarė:
– Na, jei įdomu galiu papasakot.
Istorija visgi nebuvo kažkuo ypatinga. Režisierius pabandęs iš jos sukurti filmą, premjeros metu gautų su morka per galvą ir tą pačia dieną jo karjera būtų baigta. Audringa vaikystė/paauglystė, pilna šėlionių ir jaunatviško noro tik linksmintis ir linksmintis (su tetos degtinės pagalba), nesugebėjimas įsitvirtinti gyvenime ir turbūt įdomiausia dalis – vairavimas išgėrus, kuris baigėsi brolio mirtimi ir suluošinimu visam gyvenimui.
– O ar dirbat ką nors dabar?
– Kartais padirbu šį bei tą, bet su savo koja kažin ko nenuveiksiu, tai ir stoviu čia.
– O kur gyvenat?
– Tenais (parodė į daugiabutį ant kalno), su žmona ir sūnum – į antrą klasę eis (šypteli). Šiaip ne taip verčiamės. Klausyk, ar galėtum porą litų duoti. Aš grįšiu namo ir žmona pradės mane engti, šaukti, aš va nusipirksiu alaus, išgersiu ir tada galėsiu užmigti.
– Bet gal dėl to žmona ir rėkia, kad tik alų geriat?
– O ką man padaryt, aš kitaip neužmiegu. Išgeriu, tai šiek tiek pasimirštu, tada ne taip sunku, kad tokį gyvenimą turiu.
– O jei aš duosiu porą litų ir sūnui saldainių nupirksit? Grįšit, pradžiuginsit vaiką, o ir žmona nepyks.
– Gal ir taip, bet aš negalėsiu užmigti.
– Bet jei taip padarysit, tai tapsit daug geresnis žmogus už daugumą čia vaikštančių. (žvilgetelėjo nesupratęs) Ką jūsų vaikas labiausiai prisimins? Jis prisimins, kad tėvas gėrė, o motiną vis šaukė. Arba jis gali prisimint, kad tėvas, nors ir buvo girtuoklis, bet jį mylėjo ir retkarčiais jam padovanodavo saldainių ar šokolado.
Trumpam pašnekovai paskendo ramioje tyloje, tik jiems abiems girdimoje.
– Jūs galite pasielgti taip, kaip pasielgtų dauguma. Gelbėtų save. Arba galite pasielgti taip, kaip pasielgtų keli ir duotumėte šiek tiek gero, nors neturite beveik nieko. Reikia tiek nedaug, kad iš eilinio taptum ypatingu ir visgi, tik keli iš daugelio taip padarytų. Ar nenorėtumėte būti tas vienas iš kelių?
– Nežinau, juk niekas nuo to nepasikeis.
– Jums gal ir ne, bet sūnui reikš daug.
– Na gerai, aš pagalvosiu. (neryžtingai tarstelėjo)
Jaunuolis įkišo ranką į kišenę ir ištraukė dvi dviejų litų monetas. Padavė žmogeliui. Jo akys nušvito taip, tarsi būtų laimėjęs aukso puodą. Pasiėmė monetas, padėkojo ir prižadėjo, kad tikrai nepamirš šio gesto. Jaunuolis su juo dar pastovėjo, pabaigė cigaretę ir nuėjo link dviračio.
Atsirakinęs savo transportą ir dar apsukęs porą ratų aplink automobilių stovėjimo aikštelę, jaunas vos ne vos dvidešimt perkopęs vaikinukas netyčiom nukreipė žvilgsnį link parduotuvės išėjimo ir pamatė savo pašnekovą. Kairėje rankoje nešėsi butelį Žigulinio ir žingsniavo tolyn link daugiabučio, kur rodės gyvenąs. Dešinėje rankoje irgi kažką nešėsi, bet buvo per toli, kad pastebėt. Jaunuolis tik nusišypsojo ir dar spėjęs pagalvot – Na ką padraysi…- numynė atgal link namų palydėti paskutinės saulės šviesos.

GYVENIMAS DABARTYJE

Prieš kurį laiką rašiau apie įdomų jausmą, kuomet viskas aplinkui atrodo gražu ir reikalinga. Tuo metu dar nebuvau iki galo išsiaiškinęs kame čia bajeris, o va neseniai turėjau puikią progą tiesiog maloniai atsipalaiduot ir atsakymas atėjo pats savaime.

Gražus ir šiltas vasaros vakaras (naktis galima sakyti). Sėdžiu ant galinės automobilio sėdynės, langai atidaryti, spaudžiam gana greitai ir šiltas skersvėjis maloniai pučia per visą kūną. Aplinkui ramu, matosi tiktai blausios miesto šviesos. Iškišu pro langą ranką ir apima toks malonus pojūtis, kad norėtųsi tą akimirką užšaldyti kur nors šaldiklyje ir atėjus žiemai pasimėgauti bent jau „konservuotu“ jos variantu. Dėja, tai vyksta čia ir dabar ir nei ateitis, nei praeitis to paties pojūčios neatgamins, galbūt panašų, bet ne tokį patį.

Taigi, kuo šis potyris tapo tokiu ypatingu? O tuo, kad būdamas toje ramybės/pilnatvės būsenoje supratau, kad taip jaučiuosi dėl vienos vienintelės priežasties – dabarties suvokimo ir priėmimo. Tai reiškia, jog tuo metu aš aiškiai supratau kur aš esu, kas ir kodėl vyksta ir tiesiog mėgavausi tuo, kas yra DABAR. Negalvodamas nei apie praeitį, nei apie ateitį aš buvau tame momente ir dėl to iš jo galėjau pasiimti viską, kas man buvo siūloma.

Galima pagalvoti „Meh, ką čia nusišneki? Visi mes būnam dabartyje ir puikiai suvokiam kas ir kodėl vyksta (dažniausiai)“. Bet ar tikrai? Štai važiuoju autobusu į centrą. Atsisėdu ir spoksau per langą. Nieko ypatingo nematau ir negirdžiu. Pro čia važiuota šimtus kartų, todėl beveik niekas nedaro jokio įspūdžio, tai yra tam tikra rutina, kuri šiuo atžvilgiu pasireiškia autopilotu. Aš tiesiog kažkur judu, bet nei kiek nemąstau. Gal viena kita padrika mintis atlekia ir išlekia iš galvos, tačiau bendrai paėmus tokiais atvejais aš tiesiog egzistuoju. Lygiai kaip akmuo, arba kaip infliacija, arba karštis, arba… arba… na turbūt visiems aišku. Taigi, šiomis akimirkomis, kurios neretai tampa laaaabaaaai ilgomis, aš negaliu pasakyti, jog esu tikrai gyvas. Esu egzistuojantis, tačiau aš nieko nedarau – ne tik kad neinu kažkur į priekį, bet netgi neinu atgal, esu tarsi užšaldytas, kol praeis ta valanda ar pusvalandis ir išlipęs iš viešojo transporto galėsiu pasijaudinti, jog jau vėluoju.

Anksčiau visai nekreipiau į tai dėmesio, kadangi tiek man, tiek (greičiausiai) kitiems yra normalu taip švaistyti savo gyvenimą. Važiuojam į darbą pirmyn – pusvalandis, atgal – dar pusvalandis. Per mėnesį mes būnam „užšaldyti“ mažiausiai parą ir mums tai yra visiškai normalu. O kas jeigu pabandytume tokiais momentais atgyti? Kiek atrastumę nepanaudoto laiko? Per mėnesį 1 para, per 3 metus – virš mėsenio, per 30 metų dar papildomi metai. Kas gi nenorėtų prie savo gyvenimo prisidurti dar 2-3 metelius?

Kaip tai pasiekti? Bendrais bruožais apibūdintą atsakymą aš jau kaip ir pateikiau – gyventi dabartyje. Viso to pradžia, tai suvokimas, kad mes kažkur esame šiuo momentu ir kažką veikiame. Tai būtų labai panašu į žiūrėjimą į save iš šalies. Grįžkim prie to pačio važiavimo autobusu. Sėdim, laukiam, nuobodžiaujam ir štai įlipa kažkas, kas patraukia mūsų dėmesį. Mes užmetam akį, apžiūrim ir padarom tam tikrą išvadą. Nesvarbu kokią, mes tiesiog įvertinam tą, kuri (-s) įlipo, t.y. skiriam dėmesio to žmogaus trumpai analizei. O dabar pabandykim taip padaryti su savimi. Kai bando įsijungti „autopilotas“, mes jam nepasiduodam ir tuščiu žvilgsniu nespoksom pro langą į šimtą kartų matytą medį, vietoj to pabandykime aiškiai suprasti kokia aplinka mus supa, kaip ir kodėl mes jaučiamės.

Padarykim trumpą savianalIzę, pagalvokim ką šiuo metu galėtume veikti – galbūt atkreipti dėmesį į aplinkinius, paanalizuoti juos, atsiversti knygą, priimti sprendimą tam tikrai situacijai, o gal surepetuoti ateinantį verslo pokalbį. Kitaip tariant, tai būtų tarsi savotiškas savęs išdėliojimas į atskiras detales, tų detalių trumpas apžvelgimas, įmanomų pasirinkimų atradimas ir sprendimo priėmimas. Kad būtų legviau suprasti, pavyzdys:

„Aš dabar sėdžiu ant suoliuko ir laukiu autobuso, nieko gero kaip ir neveikiu. Autobusas atvažiuos už 10 minučių. Ką galiu padaryti per 10 minučių? 1)sėdėti ir laukti, 2)apsižvalgyti aplinkui ir atkreipti dėmesį į mane supančią aplinką, 3)paskambinti mamai, 4)ką nors paskaityti/paklausyti, 5) ir t.t. Kai atrandam savo galimus pasirinkimus, mums tereikia tiesiog pasirinkti. Savaime suprantama, pirmas sprendimas reikštų grįžimą prie „autopiloto“, bet mes bent jau patys taip nusprendėm ir nepasidavėm „užšaldymui“, o tai jau žingsnis į priekį“

Taigi, kai mes sugebame išsilaisvinti iš „autopiloto“, galime skirti dėmesį gyvenimui. Ne ta prasme, kad susitvarkom gyvenimą, bet ta, kad mes sugebame išnaudoti kiekvieną (daugiau mažiau) akimrką mums skirto laiko. Kadangi suprantame, jog laikas nėra pakartojamas ir kas prabėgo, tas prabėgo, geriausia kas mums belieka, tai išnaudoti iki galo viską, ką šis momentas, kuriame esame mums gali duoti. Štai tokios taisyklės besilaikydamas (nors tuo metu dar iki galo pats nesuprasdamas) aš įgavau sugebėjimą matyti tai, kas gražu ir vertinga beveik visur ir visada. Gyvenant dabartyje (t.y. aiškiai ją suvokiant ir pasiimant iš jos viską kas įmanoma), įmanoma įžvelgti daug naujo net ten, kur atrodytų jau nieko daugiau neįmanoma surasti. Ir visgi, nors medžio lapas žalias, tačiau prisitraukus jį arčiau pastebėsime, jog tai ne vien tiktai žalias gabalas kažko, o sudėtinga ir (tam tikra prasme) vertinga konstrukcija.

Rudjardo Kiplingo “IF”. Atviras interpretacijai…

Šiandien išgirdau iki šiol negirdėto britų poeto Rudjardo Kiplingo (Rudyard Kipling) poemą “If” (Jeigu liet.). Niekada nesu girdėjęs jokio panašaus pobūdžio meninio kūrinio, kuris būtų palikęs gilesnį įspūdį. Ta proga noriu pasidalinti savo atradimu su visais, kam įdomu.

If you can keep your head when all about you

    Are losing theirs and blaming it on you,

If you can trust yourself when all men doubt you,

    But make allowance for their doubting too;

If you can wait and not be tired by waiting,

    Or being lied about, don’t deal in lies,

Or being hated, don’t give way to hating,

    And yet don’t look too good, nor talk too wise:

 

If you can dream—and not make dreams your master;

    If you can think—and not make thoughts your aim;

If you can meet with Triumph and Disaster

    And treat those two impostors just the same;

If you can bear to hear the truth you’ve spoken

    Twisted by knaves to make a trap for fools,

Or watch the things you gave your life to, broken,

    And stoop and build ’em up with worn-out tools:

 

If you can make one heap of all your winnings

    And risk it on one turn of pitch-and-toss,

And lose, and start again at your beginnings

    And never breathe a word about your loss;

If you can force your heart and nerve and sinew

    To serve your turn long after they are gone,

And so hold on when there is nothing in you

    Except the Will which says to them: ‘Hold on!’

 

If you can talk with crowds and keep your virtue,

    Or walk with Kings—nor lose the common touch,

If neither foes nor loving friends can hurt you,

    If all men count with you, but none too much;

If you can fill the unforgiving minute

    With sixty seconds’ worth of distance run,

Yours is the Earth and everything that’s in it,

    And—which is more—you’ll be a Man, my son!

DIEVAS (NE)EGZISTUOJA? (pavadinimas nuripintas)

Suvokimas, kas yra Dievas, bei to suvokimo įtaka tiek pavieniam individui, tiek apskritai visai visuomenei, nuolatos keičiasi. Sakyčiau pastaruoju metu vis greičiau, bet tuo tarpu, kas gi pastaruoju metu lėtai keičiasi apskritai. Taigi, pradedant nuo viduramžių, krikščionių tikėjimas ir religija perėjo keletą drąstiškų „evoliucijos“ etapų. Krikščionybę imu dėl to, kad aš kaip ir pats esu krikščionis, o viduramžius, nes tai mano manymu pats ryškiausias jos amžius, apie kurį turi ką pasakyti bene kiekvienas, kurį tik paklaustum. Labai nesigilinant į praeities įvykius, noriu pereiti iškart prie to, kas yra dabar.

Tai štai. Nežinau ar dėl to, jog buvau labai jaunas ir tiesiog nesistengdavau išgirsti, o gal visgi tuo metu situacija iš tiesų buvo kitokia, bet „mano laikais“, netekdavo pastebėti agresyvaus tikėjimo bei tikinčiųjų puolimo, kokį matau vos ne kiekvieną dieną dabar. Kuo tai pasireiškia? Dažniausiai nuolatiniais pareiškimais, jog tikintieji yra praplautom smegenim vaikštantys zombiai, kurie visur kiša tą savo dievulį ir nesugeba pamatyti akivaizdžios tiesos – Dievo nėra. O kodėl nėra? O gi todėl, kad jau vien pripažinimas, jog tokia jėga kažkur galėtų egzistuoti, yra mažų mažiausiai absurdiškas. „Jeigu Dievas visagalis, ar jis gali sukūrti akmenį, kurio pats negalėtų pajudinti“ ir pan. Toje pačioje Biblijoje randama vis daugiau plyšių, kurie leidžia tikinčiųjų bei religijos kritikams ginče „Yra Dievas, ar ne?“ užimti patogią poziciją.

Kad religija yra blogis, tai jau senų seniausiai išsiaiškinta. Ši organizacijos forma yra be galo kenkėjiška, kadangi kažkada viduramžiais degino žmones, dar visai neseniai susprogdino kelis viešai lankomus objektus (aišku kartu su civiliais) bei sukūrė Jehovos liudytojus, kurie taip visus nervina. Nebūtų religijos – nebūtų vieno pagrindinio tarptautinių ginčų objekto. Nu kad ir kaip bežiūrėtum, skamba protingai ir vargšeliui tikinčiąjam, kuris jo nelaimei įsivėlė į ginčo verpetą, belieka nuleisti galvą ir jaustis nepatogiai.

Dabar patapo labai populiaru sakyti „Aš netikiu į Dievą, tikiu į mokslo pateikiamus faktus“ , t.y. „Aš esu šiuolaikinis, modernaus mąstymo žmogus, kurio taip paprastai neišdursi visokiom pasakom, mat galiu tiesiog nueit ir pasigooglint“. Valio, reiškia visuomenė tampa vis racionalesnė ir intelektualesnė. Čia mes svarstom ir mąstom, kaip pasirodyti protingiems susitikimuose su draugais, Feisbuke, forumuose ir Delfio komentarų lentose, o užtenka tiesiog netikėti į Dievą ir pareikšti, jog tau įtaką daro tik moksliniai faktai. Viskas taip lengva. Ir visgi, jeigu lengva, reiškia kažkas yra negerai.

Tipinio netikinčiojo akimis, tipinis tikintysis apibūdinamas taip: vargšas žmogelis, nesugebantis priimti mokslo tiesų, gyvenantis savo sapnų ir sapalionių pasaulėlyje ir tas „haliucinacijas“ vis bandatis (nesėkmingai) primesti kitiems. Baisus žmogus taip sakant. Jis negeba pripažinti, jog Dievo nėra, aklai tiki viskuo, ką jam pasako šventikas, nenori ir negali atverti savo proto faktams ir įrodymams. Ir visgi, malonu yra tai, jog tie, kuriems akys plačiai atvertos, kurie sugeba pamatyti tą tikrąją tiesą, kad Dievo nėra, nesmerkia vargšų haliucinacijų kankinamų tikinčiųjų. Jie, kaip pavyzdingi piliečiai, juos užjaučiau ir supranta. Žino, kad šiems reikia padėti. Nuostabūs žmonės stengiasi padėti baisiems žmonėms ir atvesti juos į modernų pasaulį. Kaip krikščioniška.

Bet aš nebūčiau aš, jeigu nerasčiau prie ko prisikabinti šioje iš pirmo žvilgsnio gražioje gerumo misijoje. Kad ir koks pažengęs bebūtų mokslas, man dar neteko girdėti, jog kažkas būtų įrodęs ar bent jau kažkiek prie tokio įrodymo priartėjęs, esą Dievas neegzistuoja. Savaime suprantama, tikintieji taip pat neturi kuo pasigirti šiuo klausimu (dėl ko ir kyla ginčas). Jeigu nei viena, nei kita pusė negali įrodyti savo pozicijos pagrįstumo, labai tikėtina, jog diskusija yra mažų mažiausiai bevaisė. Tuomet viskas atsiremia į tikėjimo faktorių. Tikėjimas, skirtingai nuo žinojimo nereikalauja nieko konkrečiai pagrįsti, bet mūsų modernaus pasaulio atstovams tai yra vienas faktų, kurie labai greitai pasimiršta. Kažkodėl stengiamasi kiek įmanoma atsiriboti nuo visko, ko neįmanoma paaiškinti ar pernelyg sunku suprasti ir kietakaktiškai tvirtinti, jog yra taip, kadangi kažkoks tai Daktaras Johnas atliko eksperimentą ar mokslinį tyrimą ir nusprendė jog yra taip ir taip. Su tuo Dr.Johno darbu kaip ir viskas tvarkoj – mokslas juda, mes sužinom vis daugiau, bet problema atsiranda tuomet, kai mes ant tiek įsigilinam į jį, kad daugiau jau nieko nebematom ir nepripažįstam, jeigu kažkas nėra paremta Dr. Johno atrasta formule ar teorija.

Ir štai, rašinio kulminacija. Pasirodo, jog tipiniai tikintieji (pagal pateiktą apibūdinimą aukščiau) nelabai kuo skiriasi nuo tipinio netikinčiojo. („MELAS, ANT LAUŽO JĮ!!!) Mokslinių teorijų ir iš wikipedijos perskaitytų faktų prisigėręs žmogus neretai yra lygiai toks pat aklas ir trumparegis, kaip ir fanatiškas sektantas. Jis nepripažįsta nieko, kas nėra parašyta ant oficialaus dokumento ir užantspauduota autoritetingos institucijos, jis nesupranta, kap kažkas gali turėti kitokią nuomonę, negu turi koks tai žymus mokslininkas. Tyrimai parodė tą, tas įrodė aną. Viskas gal ir būtų ok, jei ne vienas „bet“. Kai kalba pasisuka ten, kur mokslas nėra įžengęs arba negali įžengti, greitai padaroma išvada – nesamonė (suprask, niekas neįrodė). Skirtumas tarp tipinio apibrėžto netikinčiojo ir tipinio apibrėžto tikinčiojo, tik tas, jog vienas labiau priimtinas visuomenės, kitas mažiau. Tuo metu, kai mes nusprendžiam, tikėjimą ir religiją esant ne kuo daugiau, kaip nesamone ir manipuliavimo įrankiu, tampame susiaurinto požiūrio aukomis. Tada egzistuoja tik viena tiesa, tik vienas geras, o kas už viso šito ribų – mūsų priešas. Kad labai neatrodytų, kaip pilstymas iš tuščio į kiaurą, pabandykime patys pamąstyti:

                      Dievas, kuris yra religijų (daugumos) ir tikėjimo pagrindas – nėra nei įrodomas, nei paneigiamas. Pati sąvoka Dievas nėra pilnai apibrėžta. Mes žinome To tam tikrus bruožus (paremtus tikėjimu), tačiau nežinome kas tai yra konkrečiai. Tie, kurie visgi žino, tai remia savo žinojimą subjektyviu supratimu, kuris nebūtinai bus visiems apskritai pritaikomas. Taigi, mes nežinome nei apie ką, nei kaip kalbėti, tačiau dažnas prieina išvados – to nėra. Kaip galima tą tvirtinti, kai mes net nesuprantam ką tvirtinti reiktų?

Todėl šitoje vietoje man tenka užimti tikinčiųjų poziciją jau vien dėl to, jog jie paprastai neteigia, bet stipriai tiki, kas leidžia jiems privilegiją priimti Dievo egzistavimą.

Kalbant apie religijos naudingumą/žalingumą, tai mano nuomone, vienareikšmiško atsakymo nėra ir negali būti. Religija, kaip ir bet kuris kitas visuomenės reiškinys gali turėti tiek teigiamą, tiek neigiamą atspalvį, priklausomai nuo to kas ir kaip jį panaudoja. Štai viduramžių tradicijos bei šiuolaikiniai teroristiniai aktai šiais laikais, suprantami, kaip ypač neigiami realigijos veiksniai, tačiau tuo pačiu daugybė žmonių sekdami religinius mokymus sugeba gyventi pilnavertį pavyzdinį gyvenimą. Tai, jog kažkas tą gali daryti ir be religijos nėra argumentas, kadangi žmogus apskritai gali labai daug ką įgyvendinti be to, kuo paprastai naudojasi, tačiau tai nei vieno neatbaido pasinaudoti „pagalbiniais įrankiais“. Uždrausti/sunaikinti religija reikštų galimybės rinktis ir gyventi savo nuožiūrą apribojimą, o kai kam gal netgi visišką atėmimą. Todėl atsakant į klausimą ar religija blogai/gerai – blogai, kai naudojamasi blogiems tikslams ir gerai, kai naudojamasi geriems/neutraliems tikslams. Tačiau tokią išvadą galima pritaikyti beveik bet kam.

Pabaigiai, noriu pridurti, jog nesu mokslo priešininkas, o kaip tik džiaugiuosi kiekvienu šios srities laimėjimu ir pasiekimu, tačiau šiuo rašiniu norėjau šiek tiek išsklaidyti miglą ir padėti suprasti, kokią poziciją užima kiekviena šio ginčo pusė, bei paskatinti pažvelgti į visą tai su mažiau subjektyvumo ir daugiau objektyvumo.

Apie žvirblį rankoj ir briedį velniai žino kur

Priežasties iki galo niekaip neatrandu, tačiau pastaruoju metu apima įdomus jausmas, kad viskas aplinkui gražu ir reikalinga. Labai keista, jog tokios mintys kyla man, kadangi galėčiau laikyti save daug kuo, bet tik ne visą mylinčiu dvasingu vienuoliu. Ir štai, kaip tik toks ir jaučiuosi. Bet tai nėra blogai – atvirkščiai, gyvenimo kokybė belenkaip pagerėjo.

Išeinu į lauką, šviečia saulė, šlama medžių lapai, o kažkur netoli prabėga kieminis katinas. Pamatai šiuos vaizdus, užuodi kvapus, įsiklausai į garsus ir supranti, kad visa tai yra… na yra tiesiog nuostabu. Nereikia eiti į 3D filmą kino teatre, kad pamatyčiau kažką įspūdingo, nereikia išleisti šimtų/tūkstančių litų, jog patirčiau gerų įspūdžių, bei nereikia fotkintis prie naujos mašinos, jog jausčiausi kažką turintis. Tai jausmas, kuomet supranti, kad tai ką turi – iš tiesų yra daug, neretai net daugiau negu turi kiti.

Jei galėčiau, tai mielai pasidalinčiau šio jausmo receptu, kadangi tai iš tiesų kažkas nepaprasto, tačiau kaip ir minėjau – priežasties, kodėl taip jaučiuosi, iki galo dar neradau. Visgi, aš įsitikinęs, jog čia nemažai padarė įtakos supratimas, jog pasaulyje egzistuoju ne aš vienas. Mes tą kaip ir visi suprantame, tačiau paprastai kreipiame dėmesį tik į tuos, kurie turi daugiau negu mes (arba manome, jog turi daugiau). Kai bulvariniame žurnale perskaitai, kaip kokia tai „-ytė ar –aitė“ ištekėjo už milijonieriaus ir dabar leidžia dienas civilizacijos nepaliestame rojuje, ar ponas „X ar Y“ nusipirko naujutėlaitį blizgantį Porsche, iš karto pajunti, jog tarp tavęs ir jų labai didelis tarpas, kurio atrodo niekada nepavyks sumažinti. Štai tas gerai gyvena, o aš kur gyvenu? Kaip jam gerai, o man ne. Staiga giliai mintyse suskamba „Pfft, greičiausiai tėveliai gerai prisivogė“ arba „Dar viena k*kšė įlindo į turtuolio lovą“. Ei ei ei… Šalin tokias mintis. Net jeigu tai ir tiesa, kodėl kažkieno kito sėkmė turėtų įtakoti mūsų gyvenimą?

Kai matai turintį daugiau (tavo manymu), natūraliai kyla noras jį nuleisti ant žemės. Mes esame tokie padarai, kurie nenori būti žemiau už kitus. Neveltui gi atsirado nuostata, jog žmogus – protingiausias žemės gyvūnas. PATS PROTINGIAUSIAS, stovintis aukščiau už kitus, viską matantis, viską suprantatis, viską galintis. Taip vis tenkindamas savo savimeilę homo sapiens rieda gyvenimo keliu. Bet štai, jeigu yra kitas homo sapiens, kuris daugiau galintis, daugiau matantis, daugiau suprantantis arba tiesiog daugiau turintis – čia jau negerai. Kad priartėtum prie jo, reikia arba pakilti aukščiau pačiam, arba nuleisti jį žemiau. Savaime suprantama, pastarajį planą įgyvendinti lengviau. Porą „iš lempos šautų“ replikų ir štai, tu jau vienam lygmeny su juo, arba dar geriau – netgi aukščiau (priklausomai nuo vertybių skalės).

Kadangi esu paprastas žmogus, su savom ydom, tai tokios „nuleidimo misijos“ kyla ir man. Bet kadangi bulvarinių straipsnių daug neskaitau, tai poreikis nebūna dažnas. Ir visgi, aš mėgstu ne tik pažiūrėti kas aukščiau manęs, bet užmesti akį ir į tuos, kurie žemiau. Štai tada supranti, koks iš tiesų gyvenimas yra geras. Nebadauju, patogiai miegu, saugiai jaučiuosi ir kolkas (tpfu tpfu tpfu, per kairį petį) nekankina jokios rimtos ligos. O kiek yra tokių, kuriems bent pusę tiek turėti jau būtų rojus? Sprendžiant iš nuolatinių Unicef bei Raudonojo Kryžiaus reklamų – nemažai.

Ir štai vėl išeinu į lauką. Šį kartą lija, apsiniaukę ir pučia žvarbokas vėjas. Bet man vistiek smagu. Tokios dienos irgi turi savo žavesio, tik reikia norėti jį įžvelgti. Tuo momentu, kai ant galvos laša vėsūs lietaus lašai, kai pajuntu savo kūnu tekantį jų „judesį“, suprantu koks gyvas esu ir kaip man pasisekė, jog net ir šią, iš pirmo žvilgsnio, nemalonią patirtį galiu pajusti.

Šio jausmo negalėtų nupirkti nei vienas milijonas, negalėtų pakeisti joks saulėtas rojus vandenyno viduryje – tai yra šimtus kartų matytas ir jaustas potyris, bet tuo pačiu neįprastai žavintis ir gaivinantis. Mes visi juo galėtume mėgautis, jeigu mažiau kreiptume dėmesį į tai, kas yra kažkur toli ir svetimą, bet atidžiau pažvelgtume į tai, ką turime dabar.

Vienas du, Vienas du, Šiemet neįstosi tu! Apie tai, kaip brandos egzaminas smogė į kepenis.

Pavasario pabaiga-vasaros pradžia man yra įdomus laikotarpis. Ne vien dėl tam tikrų švenčių, bet dar ir dėl to, jog šiuo metu Lietuvos žmones, kaip tradicija, apima tam tikra karštligė. Apie progresavusią jos formą jau rašiau. Taip, tai mokslo virusas (strikes again). Šiandien pasidalinsiu įžvalgomis apie jo parengiamąją formą ir įtaką jautriausiai visuomenės grupei – vaikams.

Atsisėdu prie pietų stalo, atsidarau savo termo-indą su koše ir isijungiu kokį nors naujienų portalą. Realiai, tai vienintelis laikas kai pasidomiu kas vyksta Lietuvoje ir už jos. Ir ką gi matau? Penktadienis – abiturientai laikys anglų kalbos egzaminą, šeštadienis – abiturientai laiko anglų kalbos egzaminą. Kaip ir viskas tvarkoj. Tai yra svarbios žinios, prieš kurias nublanksta visi pilietiniai karai Ukrainoje. Bet toliau pasidaro įdomiau, mat pradedant sekmadieniu ir iki dabar pasipila tokie straipsniai: „Abiturientai verkia, anglų kalbos egzaminas – pasityčiojimas, abiturientai – baikit verkt, mokytojos komentaras: egzaminas nesąžiningas“ ir t.t. ir pan. Kas čia dabar vyksta?

O vyksta tai, kas vyksta visuomet. Vaikai neatlaikė psichologinės įtampos, kurią jiems parūpino mokytojai, tėvai ir apskritai visuomenė, ir tiesiog palūžo, kai susidūrė su pirma sunkesne jų gyvenime problema, kuomet pasirodė, jog gyvenime visgi ne viskas vyksta, taip kaip suplanavai.

Labiausiai įstrigo straipsnis, kur buvo kalbama apie ašaras pamačius užduoties klausimus. Reiktų suprasti tiesiogiai – mergaitė/berniukas pažiūrėjo, jog kažko neišspręs ir pradėjo dėl to verkti. Kam juokinga, kam ne. Čia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kokio svarbumo keli užduoties klausimai vaikui turėjo pasirodyti, jog šis iš karto pultų į neviltį, kai susidūrė su „nepajudinama siena“. Pagalvokim racionaliai – ar tikrai buvo dėl ko verkti? Egzaminas yra skirtas patikrinti mokinio žinias. Ar verkiama dėl to, jog jis suprato pernelyg mažai mokęsis? Greičiausiai, jog ne. Manyčiau jog pagrindinė ašarų priežastis – klaidingas suvokimas, esą neišsprendęs šios užduoties aš žlugsiu ir visam gyvenimui liksiu nevykėliu. Čia jau labai giliai pažvelgus, o realiai mintyse skambėjo tokia mintis „bl*t, man gi šakės dabar, niekur neįstosiu“. Ir kaip taisyklė visi tokiais momentais užmiršta esminį faktą – užduotys vienodos visiems, todėl ir sunku visiems vienodai. Tai jog neišsprendei tu, dar nereiškia, jog išspręs visi kiti (ir greičiau jau atvirkščiai gausis). Ką mes tokiu atveju turėsime? Lygiai tą patį, ką būtume turėję ir ketvirtoko lygio egzamino atveju. Beje tokių buvo ir tuomet visi liko labai nepatenkinti, mat pernelyg daug žmonių aukštus balus gavo. Na, šį kartą daug gaus žemus, bet viskas kas nuo to keisis, tai tik bendro vidurkio skaitmenys.

Kitas racionalus pastebėjimas iš mano pusės – jeigu net ir dabar neišlaikysi, tai kas trukdytų perlaikyti vėliau? Ne, reikia dabar, nes jei ne dabar, tuomet reikės metus laukti (O ne, tik ne tai!). O pagal studijavimo viruso požymius – įstoti turi būtinai tais pačiais metais, kaip baigei mokyklą, nes tik dėl to tave ruošė 12 metų mokykloje ir maitino 19 metų namuose.

Rimtai, kodėl tie egzaminai sukelia tiek audrų, pykčių ir net ašarų? Juk tai tėra tavo žinių patikrinimas, o jas gali tikrinti kiek tau tik norisi. Atsakymas iš esmės yra akivaizdus, tačiau jo nepripažins (greičiausiai) nei vienas pedagogas ir nei vieni tėvai. Mokslai/studijavimas yra tiek įkalti į vaikų pasąmonę, jog šie tiesiog nežino ką dar galėtų daryti jeigu staiga visa ši veikla „užsirištų“. Ar teko girdėti tėvus sakant „Tu nesirūpink tuo ar anuo, o tik eik mokytis greičiau“? Kitaip tariant, vaikui yra įdiegiama, jog niekas aplinkui nėra svarbiau, kaip mokytis. Bet šiuo atveju, „mokytis“ reikėtų suprasti, ne kaip apskritai platų pasaulio pažinimą (kas tikrai yra vienas svarbiausių dalykų) , o kaip tam tikrų akademinių dalykų kalimą rodant puikius akademinius rezultatus. Tu mokaisi ne gyventi, ką realiai turėtum daryti, bet susiaurini savo pažinimo ratą iki vienos pagrindinės srities – mokykloje dėstomų dalykų. Ir kodėl? Nes to iš tavęs tikisi absoliučiai visi.

Taigi, pabandykim pažiūrėti kas vyksta vaikų galvose egzaminų metu. Visą gyvenimą, kiek pameni, buvo akcentuojama – „tu TURI mokytis (mokykloje)“, kas reiškia, jog turi ruošti namų darbus, lankyti pamokas, stengtis kuo daugiau įsidėmėti ir savaime suprantama gauti vien dešimtukus. Apskritai, kuo tėvai daugiausia giriasi? Va, mano vaikas klasėje pirmūnas, dešimtukai, devintukai ir t.t. Visas šis procesas dažnai veda prie to, jog vaikas, kurio mastysenos formavimuisi didžiausią įtaką daro tuometiniai autoritetai (tėvai, mokytojai), pats tuo įtiki, iš ko veda, jog tiek jam, tiek jo aplinkos žmonėms akademinių dalykų mokymasis – prioritetas numeris vienas. Visa kita nėra svarbu arba bent jau nesvarbiau už mokyklą. Žmogus gali to net nesuprasti, tačiau giliai giliai pasąmonėje šis suvokimas jau yra įsišaknijęs. Taigi, kai ateina egzaminai, kurie na kaip ir svarbiausias mokyklinis įvykis, iš tiesų tai reiškia vieną – pasiekei savo svarbiausią viso nugyvento gyvenimo išbandymą ir jeigu dabar susimausi, vadinasi visi tavo „nustudijuoti“ metai (o tai beveik viso gyvenimo metai), buvo beverčiai. Negana to, jeigu pasirodysi taip prastai, jog net neįstosi, pamesi savo gyvenimo tikslą, kuris iki šiol buvo mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis. Iš tiesų, kaip jaustis žmogui, kuris staiga praranda savo gyvenimo užsiėmimą, kai bendraamžiai ir toliau jį tęsia universitetuose, kolegijose ar koledžuose?

Todėl, kad ir kaip juokingai atrodytų man tas dabar, aš pilnai suprantu visas tas ašaras, puolimus į neviltį bei pyktį. Ir štai patarimas, kurį bandau įkalti į galvą visiem kritusiem nuo egzaminų karštinės – jais gyvenimas nesibaigia, todėl jeigu jau išgyvenai 12 metų mokyklos suole, dar vieni metai pasitaisyti, jau kažin ko nepakeis. Kaip tik, labiau tikėtina, jog laisvė nuo kasdienybės, kuri supo tave beveik visą tavo gyvasties laikotarpį, padės pamatyti daugiau negu dar 4-5 metai už mokslo įstaigos suolo.

“Atstok nuo manęs” arba Kaip tapti bendravimo guru pt.1

Nors populiariąją psichologiją laikau savo vienu mėgstamiausių hobiu, tenka pripažinti, kad jei atsirastų būtinybė savo turimas žinias įvertinti šimtabalėje sistemoje, tai duočiau ne daugiau 40. Mokykloje būtų teigiamas, na o universitete reiktų paprakaituot papildomai. Taigi man buvo labai įdomu ir malonu išgirsti šį tą naujo iš mano mėgstamos srities. Pažįstamas, kuris su psichologija draugauja jau daugiau nei 6 metus, vieno pokalbio metu pareiškė „Hmm, žinai, Vytautai, greičiausiai tu būsi žinių klasės atstovas“. Iš karto kilo klausimas, kas čia per klasė ir kokios dar yra. Na yra dar valdovų klasė ir lygtais kūrėjų klasė. Nesigilinant labai, kaip visą tai atskirti, teko pripažinti, jog jis greičiausiai teisus, kadangi sužinoti kažką naujo ir pritaikomo praktikoje, man yra panašus džiaugsmas, kaip pirmakursiui rasti 100Lt penktadienio popietę.

Lyg ir šaunus tas gyvenimas – ieškai žinių, jas atrandi ir tada džiaugiesi visą dieną. Minusas tas, jog kaip teko kažkada minėti – mokytis nėra smagu, jeigu tik mokaisi. Smagu būna, kai išmoktą pritaikai dar ir praktikoje. Todėl dažnai pagaunu save bandant vos ne per jėgą aiškinantį vieną ar kitą teoriją, techniką ar sprendimo būdą, nesvarbu žmogui tai aktualu ar ne. O ką daryti? Minčių daug ir jas kažkur padėti reikia. Per daugybę nesėkmingų bandymų išaiškinti žmonėms, kaip jie turėtų gyventi, galų gale priėjau prie asmeninės technikos, kuria manyčiau, gali pasinaudoti kiekvienas atsiduriantis panašiose situacijose kaip aš (ypač ekstravertai). Techniką pavadinau – „Back Off, Vycka (vardą galimą pakeisti)“. Išvertus iš anglų kalbos frazę „Back off“ ir įvilkus ją į stilistinius rėmus, gauname tokią reikšmę – „Baigti kištis ten, kur niekas neprašo ir leisti žmonėms patiems susitvarkyti su savo bėdomis“. Ir visgi, tai netgi su gana konkrečiu vertimu yra labai plati frazė, kurią pritaikyti galima beveik visose situacijose, kai reikia patylėti (ar nedaryti).

Ką tai reiškia praktikoje? Reikėtų pradėti nuo to, kaip mes suprantame pilnavertį dialogą. Jeigu mėgstate žiūrėti politinius debatus, ar tokias laidas, kaip TV Pagalba, Farai, čia gali būti problemų, kadangi šių produktų medžiagoje galima pamatyti viską, išskyrus kokybišką ir visapusiškai vertingą pokalbį tarp dviejų asmenų. Tačiau ir čia galima paimti neblogą pavyzdį ir tiesiog jį taikyti priešingai nei parodoma. Taigi – kokybiškas dialogas yra užsiėmimas, kurio metu dvi pusės pateikia savo argumentus diskutuotinu klausimu, padeda priešingai pusei SUPRASTI savo dėstomas mintis, bei prieiti prie bendro sprendimo. Verta paminėti, jog tai nepavyks, jeigu bus nusistatoma išankstinė „tik aš teisus“ nuomonė bei stengiamasi pašne(kovą) nugalėti.

„Back Off“ yra technika, kurios tikslas iš esmės ir yra stabdyti minėtus kokybiško dialogo trikdžius. Gyvai tai atrodytų maždaug taip:

1.                       Pašnekovas pareiškė kažką, kas man atrodo visiška nesamonė. „Back Off, (mano vardas)“. Jeigu mes pareikšime, jog žmogus nusišneka (nesvarbu kokia gražia forma), iš karto atsidursime prieš sieną vadinama „Eik velniop“. Todėl prieš įeinant į tokią konfrontaciją, kuri daugeliu atveju dialogą pavers ginču, verta arba atsitraukti, jei aiškiai matai, kad nuomonės nepavyks pakeisti, arba labai atsargiai renkant žodžius pabandyti pašnekovui paaiškint, kodėl tu manai kitaip. Čia svarbu, jog nebūtų aiškinama, kodėl JIS mąsto blogai, bet parodoma, kodėl TU manai kitaip. Niekas nemėgsta būti neteisiu ir retas žmogus gali nekreipti dėmesio į tai, kaip jis buvo „sutriuškintas“ diskusijos metu , o jo nuomonė paversta į juokų objektą.

2.                       Pašnekovas daro kažką, kas neatitinka tavo pažiūrų. „Back Off, (vardas)“. Tai analogiška situacija pirmąjai, tačiau pasireiškia ne nuomone, o tam tikru elgesiu. Pvz. Labai mėgdavau „balių rūkaliams“ (suprask, surūkau cigaretę tik prie kompanijos) aiškinti, jog jie yra lygiai tokie patys rūkantieji, kaip aš. Rezultatas: niekas ne tik nesuprasdavo, bet dar ir mėgdavo neakivaizdžiai parodyti, jog nusišneku, kaip reta. Jeigu asmuo elgiasi vienaip ar kitaip, tai dažniausiai ne be priežasties, jis turi tam tikrus įsitikinumus, jausmus ir vadovaujasi tik jam unikalia logika. Ar mes tikrai galime laikyti save tiek įtakingais, jog sugebėtume perauklėti žmogų geriau už jo tėvus? Valandos prie alaus tam tikrai neužteks, tačiau šio laiko bus sočiai, sukurti nematomam „Eik velniop“ barjerui.

3.                       Pašnekovas bando kažką sakyti, o mano galvoje jau formuluojasi tomo apimties mintys, kurias būtina tuojau pat išsakyti, TUOJAU PAT. „Back Off, (vardas)“. Pertraukti pašnekovą vidury minties yra begalo nemandagu. Taip ne tik, kad sutrukdysite pašnekovui išdėstyti nuoseklią mintį, bet dar ir aiškiai parodysit, kaip jums „pom“ ant jo nuomonės. Klausyti kito yra sunkiau negu kalbėti (turint omeny, jog abu žinote apie ką kalbate ir turite ką pasakyti) ir būtent šis sugebėjimas atskiria gerą nuo blogo pašnekovo. Pagalvokite apie paskutinį gerą pokalbį, kurį turėjote. Ar geriau jautėtės dėl to, jog visada klausėtė ką sako kitas, ar tada, kuomet patys galėjote aiškiai dėstyti susidomėjusiam pašnekovui ką galvojate?

4.                       Šitos dalies aš niekada nepraktikuoju, bet man teko sutikti nemažai žmonių, kurie sėkmingai tą daro ir šventai tiki, jog viskas ok. Taigi, pašnekovas šneka, o mes specialiai „paprikolinam“ paversdami jį pajuokos objektu. „BACK FUCKING OFF, (vardas)“. Skirtumas tarp šios ir ankstesnių situacijų yra tas, jog čia isškirtinai didelių (ar didesnių) kompanijų situacija. T.y. ji neveikia 1vs1. Pašiepti ir pajuokauti savaime nėra nieko blogo, jei tai darome gerai pažįstamoje kompanijoje, tačiau įvyksta katastrofa, kuomet aplinkui yra naujų žmonių. Paprastas dalykas: situacija nėra įvertinama iš tos pusės, jog ne visi bajerį gali suprasti. Juodą humorą mėgstančioje kompanijoje gal bus smgu pajuokauti apie juodaodžius ir arbūzus, tačiau pridėkime į ją vieną juodaodį, kuris kompanijoje naujas žmogus ir tas pats juokelis virs paprasčiausiu rasistiniu bandymu pažeminti. Todėl prieš pasiryžtant kažkam panašaus, tiesiog būtina padaryti pauzę „Back Off“ , apsižvalgyti kiek žmonių jūsų klauso ir nuspręsti, ar verta tokiu būdu tapti dėmesio centru.

Kalbant šiek tiek detaliau, apie tai, kaip veikia „Back Off“, reikia turėti omenį, jog iš pat pradžių ši technika gali nepavykti. Jos esmė – įsibėgėjusios diskusijos metu staigiai sustoti mintyse, aiškiai suprasti savo situaciją ir pasirinkti tinkamą sprendimą. Būtent staigiai sustoti ir gali būti sunkiausia. Mane neretai užplūsta pamokslautojo įkarštis ir sustoti vidurį sakinio tampa labai sunku, jau vien dėl to, jog taip galima pasirodyti nenuosekliu ir nevertu pašnekovo dėmesio. Visgi, tai yra žymiai geriau negu barjero/sienos „Eik velniop“ sukūrimas. Taigi, dar kartą nuosekliai:

a) mūsų galvoje bręsta mintis, kuri nuneš pašnekovui stogą, apvers jo gyvenimą aukštyn kojom ir iškovos mums Nobelio premiją.

b) Sustojam ir pamąstom: ar po mano žodžių pašnekovas pasijus kaltas, nepatogiai, ar paskui nebus kaip tęsti diskusijos, ar tai, ką pasakysiu nedarys jokios įtakos mano pašnekovo nuomonei? Jei atsakymas į bent vieną yra taip – „Back Off“

c) Kai sustojom, galim arba ramiai išklausyti, pasakyti „ nu jo ir taip gali būti“, arba pamėginti subtiliai pateikti priešingą nuomonę. Subtiliai reiškia – nekaltinant, nebandant ĮRODYTI, jog tu klysti- aš teisus.

Apskritai, techniką „Back Off“ galima taikyti kaip pagalbinį įrankį apmąstant pokalbio esmę, kai jau visi pašnekovai atsikalbėję sėdi kur nors kitur, t.y. pasibaigus diskusijai, arba kitaip -įvertinant „Kaip man sekėsi“.

Taip jau žmogaus galva sudėliota, jog mes paprastai geriausiai prisimenam tuos įvykius, kurie buvo ypač nemalonūs. Taigi, jei po bendravimo labai gerai atsimenam tam tikrą pokalbio momentą, gali būti, jog jis mums sukėlė nepatogumo jausmą. Tokiu atveju verta pamąstyti ar buvo įmanoma pritaikyti „Back Off, (vardas)“ ir jei atsakymas teigiamas – ateityje pasistengti taip ir daryti. Laikui bėgant, darysis vis lengviau išvengti nemalonių situacijų ir „Eik velniop“ sienų sutikti teks daug rečiau.

Šiaip pastebėjimas pabaigai: „Back Off“ ir „Eik velniop“ yra daugeliu atveju vieną ir tą pačią intenciją turinčios frazės. Skirtumas tik tas, jog pirmąją naudojame mes, kas reiškia, kad ir situaciją kontroliuojame mes, na o antruoju – turbūt nereikia daug gilintis… Taigi, kuo dažniau sugebėsime panaudoti „Back Off“, tuo tvirčiau sugebėsime laikytis ant žemės ir tuo labiau pasitikintys savimi jausimės (bei atrodysim). Juk visada yra daug lengviau pasakyti sau „Koks durnas buvau“, negu išgirsti ką nors kitą sakant „Tu durnas“.