Ekonomikos vadovas pagal Prof.Kalafiorą / 2016m. Delfi

Turiu pabrėžti, jog šis nuostabus mokslinis darbas nebuvo sukurtas vieno genialaus asmens (Prof.Kalafioro), prie jo atsiradimo prisidėjo masė bendraminčių, kuriems uoliai asistavo renkant informaciją ir pateikiant išvadas doc.Dr.Trešnė, kurios šaknys (žmonės šneka) kilusios net iš  egzotiškosios Lenkijos. Darbo esmė atskleidžia korumpuotos Lietuvos ekonominės ir ekonomikos priežiūros sistemos spragas, kuomet dorus ir pareigingus šalies piliečius griežtu karteliniu kumščiu prispaudžia didieji prekybos centrai, versdami atiduoti paskutines kelnes už vienus populiariausių ir reikalingiausių kasdieniniam gyvenimui produktų – kalafiorus ir trešnes. Darbo išvados, grįstos ilgametėmis tų pačių piliečių gyvenimiškomis patirtimis, atskleidžia siaubingą tiesą – Maxima, Norfa, Rimi ir kiti buržuaziniai broliai – prekybos centrai, suvieniję jėgas atvirai šaiposi iš Lietuvos piliečių keldami parduodamos produkcijos kainas iki nepasiekiamų aukštumų. Verta paminėti, jog tai yra tik ledkalnio viršūnė, pasikapstę giliau atrastume konspiracinių pėdsakų  vedančių link Gėjų/Lesbiečių laisvo tarpusavio santykių (o taip pat ir santykiavimo) reglamentavimo, bei Kubiliaus šešėlinės ir akivaizdžiai Lietuvai nuostolingos veiklos 2008-2012m.

Kalbant rimčiau, man smagu, jog Lietuvoje žmonės atranda vis naujų būdų praskaidrinti savo (o kartu ir mano) gyvenimą. Praėjus skandalui su pedofilų klanu aš nuoširdžiai tikėjau, jog nieko tokio panašaus, rezonansinio pakartoti jau nebepavyks. Ir štai – kalafioras. Ši daržovė buvo tas paskutinis lašas, kuris privertė imtis mūsų visuomenę drastiškų veiksmų siekiant pažaboti įsišaknijusius ir įgrisusius iki gyvo kaulo (savo kainomis b*) didžiuosius prekybos centrus. Konkrečiai – 3-jų dienų nepirkimo akcija. Gink Diev, nebandau aiškinti, jog tai nesąmonė ir/ar nieko vertas renginukas, tiems kurie neturi ką daugiau veikti gyvenime. Mano nuomone, pati idėja susiburti, sakykim, kilniam tikslui ir parodyti, jog žmonės netylės talžomi per kuprą botagais yra puikus modernėjančios visuomenės pavyzdys. Bet… Mano asmenine nuomone kiekvienas žmogaus veiksmas turi būti kuo nors racionaliu pasvertas, kartu nepamirštant ir bent preliminariai paskaičiuoto rezultato. Šiuo atveju viskas buvo paremta emocijomis, o racionalumas liko kažkur patvory (greičiausiai netoli Garliavos, nes iki ten irgi nenukeliavo). Tris dienas nieko nepirkim ir laimėsim karą prieš kylančias kainas. Nu gal, bet iš kur tokios išvados? Kai nėra įtikinamų argumentų, gauname tokį rezultatą, koks ir buvo: tie, kurie nepatikėjo taip ir pirko, o tie kurie patikėjo, tai daugeliu atveju arba pirko prieš tai, arba pirko po to, daugiau mažiau urmu. Visa tai labai puikiai parodo mūsų priimamų sprendimų ir veiksmų dėsningumą: negalvojam, parėkiam (svarbu sėdint prieš kompiuterio ekraną ir geriausia anonimiškai), o tada arba vėl grįžtam prie kasdienio gyvenimo, arba netyčia išdrįsę susiburiam į bandą ir įsivaizduojam, jog pakeitėm pasaulį.

Vietoj to siūlyčiau šiek tiek alternatyvų veiksmų planą:

  1. Identifikuojam kas blogai
  2. Išsiaiškinam kodėl blogai (ta prasme, ne pagal dėdę Vladą, kuris 1980… baigė institutą ir dirbo vyr.ekonomistu vietiniam kolūkyje, bet iš daugiau mažiau patikimų šaltinių, kurie savo išvadas gali pagrįsti juodu ant balto. Jeigu tokių nepažįstat, reiškia reiktų išlįsti į lauką ir pabendrauti su kitokios aplinkos žmonėmis).
  3. Išsiaiškinam ką būtų įmanoma pakeisti dabartinėmis sąlygomis (tokiu pat principu kaip ir prie punkto 2).
  4. Pasveriam alternatyvas
  5. Išsirenkam mums priimtiniausią variantą (t.y. jeigu reiks daužyti Seimo langus ir už tai potencialiai gauti bananu per šoną, tai galbūt geriau būtų paskaityti knygą apie mezgimą ir vėliau parduoti savo produkciją draugams/giminėms).
  6. Imamės veiksmų (arba renkam akmenis langams, arba perkam knygą)

Didžiausia problema, kurią aš matau, jog žmonės yra linkę praleisti 2-3 punktus arba tiesiog paaiškinkinti juos pirmu pasitaikiusiu emocinės Zosės pagrindimu (visi jie vagys). Negana to, nelabai varginamasi pasirūpinti 4 ir 5 punktais, greičiausiai todėl, jog na tai kaip ir darbas gaunasi, o grįžus po sunkios darbo dienos namo, nelabai norisi dar kažką dirbti. Iki 6 punkto realiai irgi nedaug žmonių prieina, o jei prieina tai kokia nors iškreipta forma, kuri paprastai pasireiškia komentaru facebooke arba delfyje.

Aš irgi nelabai skiriuosi, tiek kad dar papildomai vadovaujuosi punktu 5.1: neeikvok jėgų beprasmiams dalykams, kurie nuo tavęs nepriklauso. Dėl to nedalyvavau jokioje nepirkimo akcijoje, nerašiau komentarų delfyje, net neploviau indų tą pačia dieną. Vietoj to, atradau laiko kelis vakarus išlėkt pabėgiot. Rezultate – greičiausiai jaučiausi daug geriau už tuos, kurie  uoliai nieko nepirko akcijinėmis dienos, mat skirtingai nuo jų, bent jau pajaučiau, jog kažkas pasikeitė.

Siūlau pabandyti ir kitiems.

 

Advertisements

Lietuviškų zombių apokalipsė ir kaip joje išgyventi

Greitai sueis trys metai kaip palikau šiltą studento suolą universitete ir žengiau žingsnį link rutininio eilinio darbo žmogaus gyvenimo. Prisipažinsiu, jog keisti savo gyvenimo būdą buvo šiek tiek baisu, tačiau viskas ok – nauja ir nežinoma juk ir turėtų gąsdinti, kitaip išpultum iš normalaus piliečio kategorijos. Per mano “karjeros” metus teko susipažinti su visokiausio plauko asmenimis,  kai kurie jų netgi padėjo paaugti bei pakeisti mąstymą. Visgi, konkrečiai šiuo metu, labiausiai sudomino už mane jaunesni kolegos, kurie prisijungė prie kolektyvo metais ar pora vėliau negu aš. Tai žmonės, kurie tik pradėjo keliauti savo keliu, žengė tą pirmą žingsnį, kurį aš žengiau prieš kelis metus. Neretai pažiūriu į juos ir pagalvoju – “ar aš irgi toks buvau”? Greičiausiai, kad taip. Ir nepaisant to, jog juose galima įžvelgti daug gerų savybių, bet kaip ir visada – labiausiai matosi neigiamos.

Ką turiu omenyje konkrečiai? Patirties stoka, baimė suklysti, vengimas priimti sprendimą ir prisiimti atsakomybę, “laužimasis” išeiti virš savo ribų ir t.t. Sakyčiau, jog Lietuvoje tai yra visiškai įprastos savybės žaliam naujokui. Bet kiek realiai žmogus gali sau leisti būti “žalias”? Metai, du, penki ar daugiau? Mano manymu visi atsakymai teisingi ir be problemų pritaikomi atitinkamose situacijose. Atrodo šiek tiek liūdna ir būtų galima tiesiog suversti kaltė jiems patiems, kaltinant juos nemokėjimu elgtis kitaip. Va, nenuskambėjo absurdiškai pastarasis sakinys – “kaltinti nemokėjimu elgtis kitaip”? Man nuskambėjo.

Žmogus nemoka elgtis kitaip, kai nėra kas jį išmoko. Elementaru (Vatsonai). Apie aukštojo mokslo problemą jau šnekėjau ir tiesą sakant baiginėdamas magistro studijas galėčiau dar papildomai pridėti, jau su šiek tiek gilesnėmis, magistranto įžvalgomis, bet apie tai kitą kartą. Dabar norėčiau atkreipti dėmesį būtent į tą aplinka, kur žmogus išlindęs iš šilto universiteto kiauto pradeda formuotis kaip specialistas, profesionalas ir tiesiog asmenybė. Taigi, kai pradėjau eiti į darbą (eiti, o ne dirbti sakau ne be reikalo), susidūriau su kliūtimi, kuri pažvelgus dabar, mano yra laikoma kaip neįkainojama gyvenimo patirtis. Konkrečiai – sunkus šefas. Nenoriu labai plėstis ir bėdavotis kas ir kaip būtent vyko, bet esmė tame, jog patekau į aplinka, kurios niekada nepažinojau, nemokėjau jos taisyklių ir svarbiausia – niekas nesiteikė paaiškinti kaip joje išgyventi. Pažiūriu į savo jaunesnius kolegas ir matau panašią situaciją. Problema labiau nei aiški – lyderio poziciją yra užėmę žmonės, kurie neturėtų būti prileisti prie šitų pareigų nei per 100 kilometrų.

Lyderis yra labai plati ir daug diskusijų kelianti sąvoka, bet paėmus bendrais bruožais, tai yra žmogus, kuris sugeba parodyti kelią jį sekantiems. Dažnai lyderis yra painiojamas su vadovu, nepastebinti vieno paprasto dalyko: vadovas yra tik lyderio sudedamoji dalis, bet toli gražu ne tas pats. Štai pavyzdžiui aš esu šio blogo vadovas, pats sprendžiu ką rašysiu, ką taisysiu, ką ištrinsiu ir t.t., bet ar aš užvesiu kitus žmones čia rašyti ar skaityti… Gal taip, gal ne. Ir visgi, netgi jei man tai pavyktų, iki lyderio dar gana toli.

Nesinori pripažinti, bet Lietuvoje dar vis gyvuoja savų protekcionizmas, kuris panašia forma yra perimtas tiek versle, tiek netgi tarpasmeniniuose santykiuose. Tos pasekmė yra jau išsakyta problema – egzistuoja fiktyvūs lyderiai, kurie ne tik, kad nesugeba priversti žmonių jais sekti, bet netgi parodyti kelio. Tai yra žmonės, kurie sėdi užstrigę 30 metų atgal ir įsivaizduoja, kad viskas be problemų veikia. Jaunas žmogus turi strigti kartu su jais, nes jam kitokio pasirinkimo niekas neduoda, o išmokyti kurti pačiam, taipogi nesiteikia (ką gi tu gali išmokyti, jeigu pats nemoki). Visgi, po truputį mes stengiamės žengti iš savo ribų. Mokomės iš užsienio, stebime nepabijojusius rizikuoti, apskritai jaučiamės vis tvirčiau ir tvirčiau, svarbiausia – nelaukiame, kol kas nors teiksis į mus atkreipti dėmesį, bet spjauname ir darome tai, kas mums atrodo teisinga. Gaila tik vieno: Lietuvai tai nieko gero nežada.

Per tris darbo žmogaus metus supratau vieną svarbią tiesą – jeigu kažko nori, tai turi eiti ir pasiimti pats. Laikai, kai užteko tiesiog gerai dirbti (nu ar tai vieną kitą partinį pažinoti) ir gavus “paskyrimą” džiaugtis vidutiniu gyvenimu, seniai praėjo, todėl net už vidutinį gyvenimą būtina galąstis nagus ir aštrinti dantis. Kadangi mes vis dar gyvename visuomenėje, kur vadovauja sovietinis požiūris, neretai teks susidurti su atvejais, kuomet jausiesi neįvertintas, neužtikrintas, neteisus ar pasimetęs. Blogiausia ką jaunas žmogus gali padaryti tokioje situacijoje – priimti tai kaip gryną tiesą ir susitaikyti su padėtimi.Tai fenomenas panašus į tą, kuris atvaizduojamas “The Walking Dead” pasaulyje. Supuvę zombiai “valdo” ir terorizuoja ” ne savus”, žmonės turi taikytis prie jų, nes kitaip gresia pražūtis. Jeigu netyčia nutiks taip, kad zombis tau įkas – žiūrėk, po kurio laiko ir pats tokiu tapsi. Lygiai taip pat ir mūsų visuomenėje: jeigu sutiksi su tomis taisyklėmis, kurias primeta fiktyvūs lyderiai – zombiai, pradžioj tapsi jų prostitute, o paskui ir pats tokiu pat, kadangi tiesiog neturėdamas kitokios, perimsi būtent šią mokyklą.

Pabaigai noriu duoti vakcinos dozę ir palinkėti nebijoti jaustis vertingu, nevaržyti savęs mintimis “aš dar nesu pakankamai kompetentingas” arba “o kaip tai dabar atrodys” ir labiausiai, tai rizikuoti: daug ir dažnai (aišku racionaliai įvertinus galimybes 🙂 ).

P.S. vienas draugas, man vis sakydavo kai pradėdavom kalbėti apie darbą – “Niekas nemėgsta keliančių bangų”. Tikrai taip, bet tik geros ir tvirtos bangos geba nušluoti įsisenėjusius purvo kalnus.

Kam naudingi teroristai?

Senokai nerašiau, bet štai ir vėl kilo įkvėpimas. Šiuo metu tiek daug visko įdomaus vyksta, kad būtų tiesiog nuodėmė bent jau neapžvelgti. O gi kas šiuo metu laikomas pačiu įdomiausiu įvykiu? Teisingai – teroristinės atakos Paryžiuje. Taigi, apie tai.

Nors mes visi puikiai žinome, mat nuolatos girdime, jog terorizmas yra vienas didžiausių blogių šiame pasaulyje, aš noriu pasukti šiek tiek kitokia kryptimi ir paaiškinti kodėl tai nebūtinai blogai. Nuolatos kartoju, jog nėra tik vienos pusės. Kad ir kaip viskas blogai atrodytų, visada galima įžveglti ir šviesiąją tam tikro reiškino ar įvykio dalį. “Bet tai gi terorizmas, mirtys, panika” – sakysite. Nu ir kas? Jeigu tai jums atrodo kaip pasaulio pabaiga, reiškia pernelyg ilgai praktikavote ramų ir naivų gyvenimo būdą. Siūlau priimti faktus kaip faktus, o juos suvirškinus pasvarstyti, kam gi terorizmas, o konkrečiai įvykiai Paryžiuje gali būti naudingi. Pradedam:

Mother Russia:
Ukraina? Kas ta Ukraina? Teisingai, niekas neberašo, niekas neberėkia ir net nebevartoja tokių žodžių kaip Krymas, Doneckas, Luhanskas arba galų gale Ukraina. Dabar, tarsi nauja “Ice bucket Challenge” mada, kalba sukasi apie ISIS ir Paryžių. Na ir ko gi daugiau mūsų mylimiausiai kaimynei gali reikėti politinėje arenoje? Visi tarsi pamiršo, jog dar neseniai Rusija pati buvo įvardinta kaip teroristinė valstybė (nors ir Lietuvos). Ir štai, problema išlikusi, tačiau visiems vienodai šviečia, mat masės gavo naujo kuro, kurį gali pilstyti deginant neapykantos liepsnas. O tos liepsnos yra nukreiptos arabų link (jo, net ne tiek svarbu ar tai ISIS ar ne, svarbu “babajus” ir išpažįsta Islamą). Porą nevisiškai taiklių oro atakų ISIS pusėn (tiesą sakant visiškai netaiklių) ir va, tu vėl draugelis politinėje užsienio arenoje, nes kovoji prieš vieną priešą. Tarsi po išpažinties – nuodėmės atleistos ir dabar turi sukalbėti porą “Sveika Marija” karinių veiksmų forma. Regis Rusija sėkmingai ta linkme ir keliauja.
Negana to, emigrantų/pabėgelių krizė dar kartą patvirtino mums kvaileliams europiečiams, jog Europos Sąjunga yra visiška nesąmonė. Rusija juk ne vieną kartą mums kartojo kokie mes nevykėliai, kad čia susijungėm ir dar bandom kažkokiom sankcijom grasinti. Va, už savo bazarą atsakė kaip vyras (moteris?). Well played, Russia, nors gal ir ne visai savo pastangomis…

Uncle Sam (Amerika):
Na, JAV jau nuo 2001 rugsėjo 11 kartojo, kad reikia kovoti su teroristai. Va dar vienas įrodymas. Sirijoje nuo 2012m. pavyko daugiau mažiau įsitvirtinti, tagi ISIS ir Paryžiaus įvykiai dar labiau praplėtė galimybes suteikti savo karinę pagalbą vardan taikos ir demokratijos. Kaip tyčia, į konflikto zona liečia ir Iraną, kurio amerikiečiai nemėgsta dėl daugelio priežasčių, bet pagrindinė jų – urano sodrinimas. Nors ir kiek buvo kalbėta, bet Iranui kaip buvo dzin, taip ir liko, kad JAV moja pirštu ir grąso nesodrinti ten nieko. Va dabar tai bus kita kalba, kadangi ISIS dėka jau galima pradėti gabenti plataus mąsto karinę techniką, kuri galbūt netyčia priartės ir prie strateginių Irano branduolinės energijos objektų. Nafta taip pat žaidžia. Nuo senų senovės užkariautojai ateina ir pasiima ką tik paneša, kodėl gi pasibaigus viskam, nesišplukdyti kelių milijonų barelių su savimi? Jei pavyks už suteiktą pagalbą išsiderėti palankias prekybos sąlygas – dar geriau. Kas geriausia, kad šį kartą demokratinė pasaulio dalis pasisako bene vieningai už karines intervencijas, todėl kažkokią kritiką dėl tarkim ne visai etiškų veiksmų, bus galima praleisti pro akis, pasiguodžiant senu posakiu – mažas blogis nugalėti didesniam. Šalia to, užtikrinti taikai ir saugumui būtų labai patogu įsteigti kokį specialų organizacinį vienetą vidury arabų šalių, kuris prireikus rinktų reikšmingą informaciją, o gal net tiesiogiai užkirstų kelią “blogiems darbams”. Ai beje, jeigu dar pavyktų įkišti kokią amerikietišką karinę bazę, tai būtų iš vis super. Kitaip tariant, JAV turi ambicijų, kurios kuo toliau, tuo labiau atrodo vis realesnės.

Europa:
Na, nevisai paėjo vokiečiams žingsnis su pabėgeliais. Merkel pamojo “eikšekit pas mumis vargšai sirai” ir visi sirai, iraniečiai, irakiečiai, turkai, egiptiečiai, ISIS’iečiai… atėjo pasiprašyti paglobojami. Būkim biedni, bet teisingi – niekam tie pabėgeliai nepatinka. Visgi dabartiniai įvykiai davė pretekstą kranelį prisukti. Vokiečiai jau nebepiešia vakarais plakatų su šiltais linkėjimais, todėl nebereikia galvoti kur po mėnesio teks priimti dar kelis šimtus tūkstančių svečių, kas reiškia, jog po truputį galima pradėti lipti iš košės, kurios prisivirėm. Bėda ta, kad neaišku kiek laiko ir kiek sunkiai teks viską srėbti. Dar viena gera naujiena – Europa vėl vienijasi. Panašiai kaip ir Rusijos atveju – egzistuoja bendras priešas. Niekšai teroristai nuskriaudė taikius ir šiltai priimančius europiečius. Atsakas turi būti ir jis bus skaudus. Vėl galime bent jau trumpam užmiršti krentantį euro kursą, finansines krizes pietuose, socialines ir politines Europos sąjungos sankirtas ir susitelkti ties iš ties svarbiu reikalu – kariniais veiksmaisprieš, save įvardijančia valstybe, ISIS, kuri yra ten kažkur… toli… nu ne Europoj.

Prancūzija:
Bam! Taip, ji irgi turi naudos. Lygiai taip pat kaip pas mus čigonai, Prancūzijoje, tik daug platesniu mąstu, egzistuoja bendruomeniniai getai. Kas ten tokie gyvena turbūt nereikia daug plėstis. Kodėl jie Prancūzams nelabai patinka – irgi. Ir visgi, nors visi žino problemas, bet niekas nieko negali padaryti. Demokratinė valstybė negali tiesiog paimti už pakarpos ir išspirti jai nepatinkančių piliečių (arba save tik vadinančių piliečiais). Žmogaus teisės šen, žmogaus teisės ten, privatumas ir panašiai. Taip ir gyveno prancūzai, jau kaip ir susitaikę su savo likimu. Ir tada Paryžius pradėjo sproginėti. Greičiausiai labiau pasiturintys piliečiai nusprendė, jog laikas tam padaryti galą. REIDAS! Ah… Kiek ginklų buvo rasta, kiek įtartinų ir negražių žmonių suimta. Vaizdas toks, jog kažkas paėmė šluotą ir pradėjo visą kas negerą versti lauk. Na, rezultatai kolkas neblogi, o jeigu žmogaus teisių gynėjai dar truputį palauks, bus gal net galima pradėt gyvent.

Vytautas:
Šiam veikėjui svarbiausia, jog minėtų įvykių dėka jis pagaliau pakėlė savo užpakalį (netiesiogine prasme) ir pradėjo kažką reikšmingo daryti (bent jau sau pačiam). Šiuo atveju – parašė įrašą į savo blogą, kuris galbūt bus tas žingsnis nuo kurio prasidės kažkas daugiau. Arba ne, bet kad ir kaip ten bebūtų, aš neabejoju, jog jis labai džiaugtųsi sužinojęs, kad šis rašinys sugebėjo išlaikyti jūsų dėmesi bent tiek, kad paskaitytumėte iki čia.

Dėkui už dėmesį.

Once Upon a Time

Vasara yra tas metas, kuomet labiausiai norisi išlįsti laukan ir kažką nuveikti (arba nenuveikti) po atvira saule ir dangumi. Jaunas, vos ne vos dvidešimt perkopęs vaikinukas, po nusibodusio eilinio sėdėjimo namuose, šoko ant dviračio ir pasileido plačiu dviračių taku link besileidžiančios saulės. Bevažinėjant sugalvojo, kad jau vistiek lauke, tai užbėgs į parduotuvę cigarečių pasiimt (visgi jaunas vos ne vos dvidešimt perkopęs). Netoli stovėjo didelis prekybos centras, todėl dviratis buvo energingai pasuktas link jo.
Prekybvietė, kaip įprasta jai, apsupta krūvos žmonių su nešuliais, virė miestietišku gyvenimu. Kiekvienas buvo užsiėmęs savo reikalais, kaip beje ir pats dviratininkas. Prasibrovęs pro šurmuliuojančią minią, jaunuolis prirakino savo transporto priemonę prie stulpo ir patraukė rūkalų prekystalio link, tačiau beeinant kažin kas prisiartino iš šono:
– Atsiprašau.
Jaunuolis atsisuko ir pažvelgė į kalbintoją. Eh… Dar vienas benamis.
– Gal turėtumėte kelis centus? (girdėtas prašymas ne vieną kartą)
– Ne, dėja neturiu. – atsakė ir patraukė link parduotuvės.
Tarp kitko iš tiesų neturėjo, piniginėj buvo apie 50Lt vertės kupiūrą ir kokie du balti centai. Nueidamas dar spėjo užmesti akį į kalbintoją ir pastebėti, jog šis nusivylęs patraukė atgal į kampą, iš kurio išėjo pašnekint jaunuolio.
Taip ir būtų viskas pasibaigę, jeigu ne keista ir neįprasta mintis, šovusi vaikinuko galvoje. Gal iš neturėjimo ką veikti, gal tiesiog iš netikėto gerumo antplūdžio – nusipirkti cigarečių ir šiek tiek smulkių visgi duoti. O kodėl gi ne, gal aš kada būsiu jo vietoje – pagalvojo.
Išėjus iš parduotuvės, vyriškis jau vaikščiojo kitoje įėjimo pusėje ir bandė tos pačios paslaugos paprašyti poros ištaigingų ponių su ūgtelėjusiu berniuku (greičiausiai pradinuku). Dėja, vėl nesėkmingai, mat šios tik pakreipė galvą į šoną ir davė suprasti, kad net nebandys bendrauti su ne savo sluoksnio neaiškiais tipais. Benamis palydėjo jas su liūdna šypsena ir papėdino šalin (regis jau pripratęs prie tokio bendravimo būdo).
– Ei, ar rūkote? – užklausė jaunasis dviratininkas
– Kartais parūkau – nedrąsiai atsakė ir išsitraukė pasiūlytą rūkalą.
– Man tiesiog įdomu, kas nutiko, kad čia atsidūrėte?
Vyrukas šiek tiek šyptelėjo (vėlgi liūdnai) ir tarė:
– Na, jei įdomu galiu papasakot.
Istorija visgi nebuvo kažkuo ypatinga. Režisierius pabandęs iš jos sukurti filmą, premjeros metu gautų su morka per galvą ir tą pačia dieną jo karjera būtų baigta. Audringa vaikystė/paauglystė, pilna šėlionių ir jaunatviško noro tik linksmintis ir linksmintis (su tetos degtinės pagalba), nesugebėjimas įsitvirtinti gyvenime ir turbūt įdomiausia dalis – vairavimas išgėrus, kuris baigėsi brolio mirtimi ir suluošinimu visam gyvenimui.
– O ar dirbat ką nors dabar?
– Kartais padirbu šį bei tą, bet su savo koja kažin ko nenuveiksiu, tai ir stoviu čia.
– O kur gyvenat?
– Tenais (parodė į daugiabutį ant kalno), su žmona ir sūnum – į antrą klasę eis (šypteli). Šiaip ne taip verčiamės. Klausyk, ar galėtum porą litų duoti. Aš grįšiu namo ir žmona pradės mane engti, šaukti, aš va nusipirksiu alaus, išgersiu ir tada galėsiu užmigti.
– Bet gal dėl to žmona ir rėkia, kad tik alų geriat?
– O ką man padaryt, aš kitaip neužmiegu. Išgeriu, tai šiek tiek pasimirštu, tada ne taip sunku, kad tokį gyvenimą turiu.
– O jei aš duosiu porą litų ir sūnui saldainių nupirksit? Grįšit, pradžiuginsit vaiką, o ir žmona nepyks.
– Gal ir taip, bet aš negalėsiu užmigti.
– Bet jei taip padarysit, tai tapsit daug geresnis žmogus už daugumą čia vaikštančių. (žvilgetelėjo nesupratęs) Ką jūsų vaikas labiausiai prisimins? Jis prisimins, kad tėvas gėrė, o motiną vis šaukė. Arba jis gali prisimint, kad tėvas, nors ir buvo girtuoklis, bet jį mylėjo ir retkarčiais jam padovanodavo saldainių ar šokolado.
Trumpam pašnekovai paskendo ramioje tyloje, tik jiems abiems girdimoje.
– Jūs galite pasielgti taip, kaip pasielgtų dauguma. Gelbėtų save. Arba galite pasielgti taip, kaip pasielgtų keli ir duotumėte šiek tiek gero, nors neturite beveik nieko. Reikia tiek nedaug, kad iš eilinio taptum ypatingu ir visgi, tik keli iš daugelio taip padarytų. Ar nenorėtumėte būti tas vienas iš kelių?
– Nežinau, juk niekas nuo to nepasikeis.
– Jums gal ir ne, bet sūnui reikš daug.
– Na gerai, aš pagalvosiu. (neryžtingai tarstelėjo)
Jaunuolis įkišo ranką į kišenę ir ištraukė dvi dviejų litų monetas. Padavė žmogeliui. Jo akys nušvito taip, tarsi būtų laimėjęs aukso puodą. Pasiėmė monetas, padėkojo ir prižadėjo, kad tikrai nepamirš šio gesto. Jaunuolis su juo dar pastovėjo, pabaigė cigaretę ir nuėjo link dviračio.
Atsirakinęs savo transportą ir dar apsukęs porą ratų aplink automobilių stovėjimo aikštelę, jaunas vos ne vos dvidešimt perkopęs vaikinukas netyčiom nukreipė žvilgsnį link parduotuvės išėjimo ir pamatė savo pašnekovą. Kairėje rankoje nešėsi butelį Žigulinio ir žingsniavo tolyn link daugiabučio, kur rodės gyvenąs. Dešinėje rankoje irgi kažką nešėsi, bet buvo per toli, kad pastebėt. Jaunuolis tik nusišypsojo ir dar spėjęs pagalvot – Na ką padraysi…- numynė atgal link namų palydėti paskutinės saulės šviesos.

GYVENIMAS DABARTYJE

Prieš kurį laiką rašiau apie įdomų jausmą, kuomet viskas aplinkui atrodo gražu ir reikalinga. Tuo metu dar nebuvau iki galo išsiaiškinęs kame čia bajeris, o va neseniai turėjau puikią progą tiesiog maloniai atsipalaiduot ir atsakymas atėjo pats savaime.

Gražus ir šiltas vasaros vakaras (naktis galima sakyti). Sėdžiu ant galinės automobilio sėdynės, langai atidaryti, spaudžiam gana greitai ir šiltas skersvėjis maloniai pučia per visą kūną. Aplinkui ramu, matosi tiktai blausios miesto šviesos. Iškišu pro langą ranką ir apima toks malonus pojūtis, kad norėtųsi tą akimirką užšaldyti kur nors šaldiklyje ir atėjus žiemai pasimėgauti bent jau „konservuotu“ jos variantu. Dėja, tai vyksta čia ir dabar ir nei ateitis, nei praeitis to paties pojūčios neatgamins, galbūt panašų, bet ne tokį patį.

Taigi, kuo šis potyris tapo tokiu ypatingu? O tuo, kad būdamas toje ramybės/pilnatvės būsenoje supratau, kad taip jaučiuosi dėl vienos vienintelės priežasties – dabarties suvokimo ir priėmimo. Tai reiškia, jog tuo metu aš aiškiai supratau kur aš esu, kas ir kodėl vyksta ir tiesiog mėgavausi tuo, kas yra DABAR. Negalvodamas nei apie praeitį, nei apie ateitį aš buvau tame momente ir dėl to iš jo galėjau pasiimti viską, kas man buvo siūloma.

Galima pagalvoti „Meh, ką čia nusišneki? Visi mes būnam dabartyje ir puikiai suvokiam kas ir kodėl vyksta (dažniausiai)“. Bet ar tikrai? Štai važiuoju autobusu į centrą. Atsisėdu ir spoksau per langą. Nieko ypatingo nematau ir negirdžiu. Pro čia važiuota šimtus kartų, todėl beveik niekas nedaro jokio įspūdžio, tai yra tam tikra rutina, kuri šiuo atžvilgiu pasireiškia autopilotu. Aš tiesiog kažkur judu, bet nei kiek nemąstau. Gal viena kita padrika mintis atlekia ir išlekia iš galvos, tačiau bendrai paėmus tokiais atvejais aš tiesiog egzistuoju. Lygiai kaip akmuo, arba kaip infliacija, arba karštis, arba… arba… na turbūt visiems aišku. Taigi, šiomis akimirkomis, kurios neretai tampa laaaabaaaai ilgomis, aš negaliu pasakyti, jog esu tikrai gyvas. Esu egzistuojantis, tačiau aš nieko nedarau – ne tik kad neinu kažkur į priekį, bet netgi neinu atgal, esu tarsi užšaldytas, kol praeis ta valanda ar pusvalandis ir išlipęs iš viešojo transporto galėsiu pasijaudinti, jog jau vėluoju.

Anksčiau visai nekreipiau į tai dėmesio, kadangi tiek man, tiek (greičiausiai) kitiems yra normalu taip švaistyti savo gyvenimą. Važiuojam į darbą pirmyn – pusvalandis, atgal – dar pusvalandis. Per mėnesį mes būnam „užšaldyti“ mažiausiai parą ir mums tai yra visiškai normalu. O kas jeigu pabandytume tokiais momentais atgyti? Kiek atrastumę nepanaudoto laiko? Per mėnesį 1 para, per 3 metus – virš mėsenio, per 30 metų dar papildomi metai. Kas gi nenorėtų prie savo gyvenimo prisidurti dar 2-3 metelius?

Kaip tai pasiekti? Bendrais bruožais apibūdintą atsakymą aš jau kaip ir pateikiau – gyventi dabartyje. Viso to pradžia, tai suvokimas, kad mes kažkur esame šiuo momentu ir kažką veikiame. Tai būtų labai panašu į žiūrėjimą į save iš šalies. Grįžkim prie to pačio važiavimo autobusu. Sėdim, laukiam, nuobodžiaujam ir štai įlipa kažkas, kas patraukia mūsų dėmesį. Mes užmetam akį, apžiūrim ir padarom tam tikrą išvadą. Nesvarbu kokią, mes tiesiog įvertinam tą, kuri (-s) įlipo, t.y. skiriam dėmesio to žmogaus trumpai analizei. O dabar pabandykim taip padaryti su savimi. Kai bando įsijungti „autopilotas“, mes jam nepasiduodam ir tuščiu žvilgsniu nespoksom pro langą į šimtą kartų matytą medį, vietoj to pabandykime aiškiai suprasti kokia aplinka mus supa, kaip ir kodėl mes jaučiamės.

Padarykim trumpą savianalIzę, pagalvokim ką šiuo metu galėtume veikti – galbūt atkreipti dėmesį į aplinkinius, paanalizuoti juos, atsiversti knygą, priimti sprendimą tam tikrai situacijai, o gal surepetuoti ateinantį verslo pokalbį. Kitaip tariant, tai būtų tarsi savotiškas savęs išdėliojimas į atskiras detales, tų detalių trumpas apžvelgimas, įmanomų pasirinkimų atradimas ir sprendimo priėmimas. Kad būtų legviau suprasti, pavyzdys:

„Aš dabar sėdžiu ant suoliuko ir laukiu autobuso, nieko gero kaip ir neveikiu. Autobusas atvažiuos už 10 minučių. Ką galiu padaryti per 10 minučių? 1)sėdėti ir laukti, 2)apsižvalgyti aplinkui ir atkreipti dėmesį į mane supančią aplinką, 3)paskambinti mamai, 4)ką nors paskaityti/paklausyti, 5) ir t.t. Kai atrandam savo galimus pasirinkimus, mums tereikia tiesiog pasirinkti. Savaime suprantama, pirmas sprendimas reikštų grįžimą prie „autopiloto“, bet mes bent jau patys taip nusprendėm ir nepasidavėm „užšaldymui“, o tai jau žingsnis į priekį“

Taigi, kai mes sugebame išsilaisvinti iš „autopiloto“, galime skirti dėmesį gyvenimui. Ne ta prasme, kad susitvarkom gyvenimą, bet ta, kad mes sugebame išnaudoti kiekvieną (daugiau mažiau) akimrką mums skirto laiko. Kadangi suprantame, jog laikas nėra pakartojamas ir kas prabėgo, tas prabėgo, geriausia kas mums belieka, tai išnaudoti iki galo viską, ką šis momentas, kuriame esame mums gali duoti. Štai tokios taisyklės besilaikydamas (nors tuo metu dar iki galo pats nesuprasdamas) aš įgavau sugebėjimą matyti tai, kas gražu ir vertinga beveik visur ir visada. Gyvenant dabartyje (t.y. aiškiai ją suvokiant ir pasiimant iš jos viską kas įmanoma), įmanoma įžvelgti daug naujo net ten, kur atrodytų jau nieko daugiau neįmanoma surasti. Ir visgi, nors medžio lapas žalias, tačiau prisitraukus jį arčiau pastebėsime, jog tai ne vien tiktai žalias gabalas kažko, o sudėtinga ir (tam tikra prasme) vertinga konstrukcija.

Rudjardo Kiplingo “IF”. Atviras interpretacijai…

Šiandien išgirdau iki šiol negirdėto britų poeto Rudjardo Kiplingo (Rudyard Kipling) poemą “If” (Jeigu liet.). Niekada nesu girdėjęs jokio panašaus pobūdžio meninio kūrinio, kuris būtų palikęs gilesnį įspūdį. Ta proga noriu pasidalinti savo atradimu su visais, kam įdomu.

If you can keep your head when all about you
    Are losing theirs and blaming it on you,
If you can trust yourself when all men doubt you,
    But make allowance for their doubting too;
If you can wait and not be tired by waiting,
    Or being lied about, don’t deal in lies,
Or being hated, don’t give way to hating,
    And yet don’t look too good, nor talk too wise:

 

If you can dream—and not make dreams your master;
    If you can think—and not make thoughts your aim;
If you can meet with Triumph and Disaster
    And treat those two impostors just the same;
If you can bear to hear the truth you’ve spoken
    Twisted by knaves to make a trap for fools,
Or watch the things you gave your life to, broken,
    And stoop and build ’em up with worn-out tools:

 

If you can make one heap of all your winnings
    And risk it on one turn of pitch-and-toss,
And lose, and start again at your beginnings
    And never breathe a word about your loss;
If you can force your heart and nerve and sinew
    To serve your turn long after they are gone,
And so hold on when there is nothing in you
    Except the Will which says to them: ‘Hold on!’

 

If you can talk with crowds and keep your virtue,
    Or walk with Kings—nor lose the common touch,
If neither foes nor loving friends can hurt you,
    If all men count with you, but none too much;
If you can fill the unforgiving minute
    With sixty seconds’ worth of distance run,
Yours is the Earth and everything that’s in it,
    And—which is more—you’ll be a Man, my son!
Science and religion

DIEVAS (NE)EGZISTUOJA? (pavadinimas nuripintas)

Suvokimas, kas yra Dievas, bei to suvokimo įtaka tiek pavieniam individui, tiek apskritai visai visuomenei, nuolatos keičiasi. Sakyčiau pastaruoju metu vis greičiau, bet tuo tarpu, kas gi pastaruoju metu lėtai keičiasi apskritai. Taigi, pradedant nuo viduramžių, krikščionių tikėjimas ir religija perėjo keletą drąstiškų „evoliucijos“ etapų. Krikščionybę imu dėl to, kad aš kaip ir pats esu krikščionis, o viduramžius, nes tai mano manymu pats ryškiausias jos amžius, apie kurį turi ką pasakyti bene kiekvienas, kurį tik paklaustum. Labai nesigilinant į praeities įvykius, noriu pereiti iškart prie to, kas yra dabar.

Tai štai. Nežinau ar dėl to, jog buvau labai jaunas ir tiesiog nesistengdavau išgirsti, o gal visgi tuo metu situacija iš tiesų buvo kitokia, bet „mano laikais“, netekdavo pastebėti agresyvaus tikėjimo bei tikinčiųjų puolimo, kokį matau vos ne kiekvieną dieną dabar. Kuo tai pasireiškia? Dažniausiai nuolatiniais pareiškimais, jog tikintieji yra praplautom smegenim vaikštantys zombiai, kurie visur kiša tą savo dievulį ir nesugeba pamatyti akivaizdžios tiesos – Dievo nėra. O kodėl nėra? O gi todėl, kad jau vien pripažinimas, jog tokia jėga kažkur galėtų egzistuoti, yra mažų mažiausiai absurdiškas. „Jeigu Dievas visagalis, ar jis gali sukūrti akmenį, kurio pats negalėtų pajudinti“ ir pan. Toje pačioje Biblijoje randama vis daugiau plyšių, kurie leidžia tikinčiųjų bei religijos kritikams ginče „Yra Dievas, ar ne?“ užimti patogią poziciją.

Kad religija yra blogis, tai jau senų seniausiai išsiaiškinta. Ši organizacijos forma yra be galo kenkėjiška, kadangi kažkada viduramžiais degino žmones, dar visai neseniai susprogdino kelis viešai lankomus objektus (aišku kartu su civiliais) bei sukūrė Jehovos liudytojus, kurie taip visus nervina. Nebūtų religijos – nebūtų vieno pagrindinio tarptautinių ginčų objekto. Nu kad ir kaip bežiūrėtum, skamba protingai ir vargšeliui tikinčiąjam, kuris jo nelaimei įsivėlė į ginčo verpetą, belieka nuleisti galvą ir jaustis nepatogiai.

Dabar patapo labai populiaru sakyti „Aš netikiu į Dievą, tikiu į mokslo pateikiamus faktus“ , t.y. „Aš esu šiuolaikinis, modernaus mąstymo žmogus, kurio taip paprastai neišdursi visokiom pasakom, mat galiu tiesiog nueit ir pasigooglint“. Valio, reiškia visuomenė tampa vis racionalesnė ir intelektualesnė. Čia mes svarstom ir mąstom, kaip pasirodyti protingiems susitikimuose su draugais, Feisbuke, forumuose ir Delfio komentarų lentose, o užtenka tiesiog netikėti į Dievą ir pareikšti, jog tau įtaką daro tik moksliniai faktai. Viskas taip lengva. Ir visgi, jeigu lengva, reiškia kažkas yra negerai.

Tipinio netikinčiojo akimis, tipinis tikintysis apibūdinamas taip: vargšas žmogelis, nesugebantis priimti mokslo tiesų, gyvenantis savo sapnų ir sapalionių pasaulėlyje ir tas „haliucinacijas“ vis bandatis (nesėkmingai) primesti kitiems. Baisus žmogus taip sakant. Jis negeba pripažinti, jog Dievo nėra, aklai tiki viskuo, ką jam pasako šventikas, nenori ir negali atverti savo proto faktams ir įrodymams. Ir visgi, malonu yra tai, jog tie, kuriems akys plačiai atvertos, kurie sugeba pamatyti tą tikrąją tiesą, kad Dievo nėra, nesmerkia vargšų haliucinacijų kankinamų tikinčiųjų. Jie, kaip pavyzdingi piliečiai, juos užjaučiau ir supranta. Žino, kad šiems reikia padėti. Nuostabūs žmonės stengiasi padėti baisiems žmonėms ir atvesti juos į modernų pasaulį. Kaip krikščioniška.

Bet aš nebūčiau aš, jeigu nerasčiau prie ko prisikabinti šioje iš pirmo žvilgsnio gražioje gerumo misijoje. Kad ir koks pažengęs bebūtų mokslas, man dar neteko girdėti, jog kažkas būtų įrodęs ar bent jau kažkiek prie tokio įrodymo priartėjęs, esą Dievas neegzistuoja. Savaime suprantama, tikintieji taip pat neturi kuo pasigirti šiuo klausimu (dėl ko ir kyla ginčas). Jeigu nei viena, nei kita pusė negali įrodyti savo pozicijos pagrįstumo, labai tikėtina, jog diskusija yra mažų mažiausiai bevaisė. Tuomet viskas atsiremia į tikėjimo faktorių. Tikėjimas, skirtingai nuo žinojimo nereikalauja nieko konkrečiai pagrįsti, bet mūsų modernaus pasaulio atstovams tai yra vienas faktų, kurie labai greitai pasimiršta. Kažkodėl stengiamasi kiek įmanoma atsiriboti nuo visko, ko neįmanoma paaiškinti ar pernelyg sunku suprasti ir kietakaktiškai tvirtinti, jog yra taip, kadangi kažkoks tai Daktaras Johnas atliko eksperimentą ar mokslinį tyrimą ir nusprendė jog yra taip ir taip. Su tuo Dr.Johno darbu kaip ir viskas tvarkoj – mokslas juda, mes sužinom vis daugiau, bet problema atsiranda tuomet, kai mes ant tiek įsigilinam į jį, kad daugiau jau nieko nebematom ir nepripažįstam, jeigu kažkas nėra paremta Dr. Johno atrasta formule ar teorija.

Ir štai, rašinio kulminacija. Pasirodo, jog tipiniai tikintieji (pagal pateiktą apibūdinimą aukščiau) nelabai kuo skiriasi nuo tipinio netikinčiojo. („MELAS, ANT LAUŽO JĮ!!!) Mokslinių teorijų ir iš wikipedijos perskaitytų faktų prisigėręs žmogus neretai yra lygiai toks pat aklas ir trumparegis, kaip ir fanatiškas sektantas. Jis nepripažįsta nieko, kas nėra parašyta ant oficialaus dokumento ir užantspauduota autoritetingos institucijos, jis nesupranta, kap kažkas gali turėti kitokią nuomonę, negu turi koks tai žymus mokslininkas. Tyrimai parodė tą, tas įrodė aną. Viskas gal ir būtų ok, jei ne vienas „bet“. Kai kalba pasisuka ten, kur mokslas nėra įžengęs arba negali įžengti, greitai padaroma išvada – nesamonė (suprask, niekas neįrodė). Skirtumas tarp tipinio apibrėžto netikinčiojo ir tipinio apibrėžto tikinčiojo, tik tas, jog vienas labiau priimtinas visuomenės, kitas mažiau. Tuo metu, kai mes nusprendžiam, tikėjimą ir religiją esant ne kuo daugiau, kaip nesamone ir manipuliavimo įrankiu, tampame susiaurinto požiūrio aukomis. Tada egzistuoja tik viena tiesa, tik vienas geras, o kas už viso šito ribų – mūsų priešas. Kad labai neatrodytų, kaip pilstymas iš tuščio į kiaurą, pabandykime patys pamąstyti:

                      Dievas, kuris yra religijų (daugumos) ir tikėjimo pagrindas – nėra nei įrodomas, nei paneigiamas. Pati sąvoka Dievas nėra pilnai apibrėžta. Mes žinome To tam tikrus bruožus (paremtus tikėjimu), tačiau nežinome kas tai yra konkrečiai. Tie, kurie visgi žino, tai remia savo žinojimą subjektyviu supratimu, kuris nebūtinai bus visiems apskritai pritaikomas. Taigi, mes nežinome nei apie ką, nei kaip kalbėti, tačiau dažnas prieina išvados – to nėra. Kaip galima tą tvirtinti, kai mes net nesuprantam ką tvirtinti reiktų?

Todėl šitoje vietoje man tenka užimti tikinčiųjų poziciją jau vien dėl to, jog jie paprastai neteigia, bet stipriai tiki, kas leidžia jiems privilegiją priimti Dievo egzistavimą.

Kalbant apie religijos naudingumą/žalingumą, tai mano nuomone, vienareikšmiško atsakymo nėra ir negali būti. Religija, kaip ir bet kuris kitas visuomenės reiškinys gali turėti tiek teigiamą, tiek neigiamą atspalvį, priklausomai nuo to kas ir kaip jį panaudoja. Štai viduramžių tradicijos bei šiuolaikiniai teroristiniai aktai šiais laikais, suprantami, kaip ypač neigiami realigijos veiksniai, tačiau tuo pačiu daugybė žmonių sekdami religinius mokymus sugeba gyventi pilnavertį pavyzdinį gyvenimą. Tai, jog kažkas tą gali daryti ir be religijos nėra argumentas, kadangi žmogus apskritai gali labai daug ką įgyvendinti be to, kuo paprastai naudojasi, tačiau tai nei vieno neatbaido pasinaudoti „pagalbiniais įrankiais“. Uždrausti/sunaikinti religija reikštų galimybės rinktis ir gyventi savo nuožiūrą apribojimą, o kai kam gal netgi visišką atėmimą. Todėl atsakant į klausimą ar religija blogai/gerai – blogai, kai naudojamasi blogiems tikslams ir gerai, kai naudojamasi geriems/neutraliems tikslams. Tačiau tokią išvadą galima pritaikyti beveik bet kam.

Pabaigiai, noriu pridurti, jog nesu mokslo priešininkas, o kaip tik džiaugiuosi kiekvienu šios srities laimėjimu ir pasiekimu, tačiau šiuo rašiniu norėjau šiek tiek išsklaidyti miglą ir padėti suprasti, kokią poziciją užima kiekviena šio ginčo pusė, bei paskatinti pažvelgti į visą tai su mažiau subjektyvumo ir daugiau objektyvumo.